Tai aš

Tai aš

Tai aš visąlaik kūrenau tą beprotišką ugnį.
Ir mes per naktis toje ugnyje abu degėm.
Tik nesuprasti, kas daužėsi - širdys ar būgnai,
Ir nesuprasti - gyvenome mes ar gyvenimą dergėm.

Tai aš suradau mūsų meilės klastingus takus.
Tai aš supratau visus jų painius labirintus.
Tai aš nešiau mus į būtuosius užmirštus laikus.
Sakyk, pasakyk, be manęs, be manęs ką darytum?

... Medžių viršunėmis paukščiai nusinešė mintį,
Klykdamos gervės vėl nukreipė strėlę į širdį.
Negi su rudeniu va taip bereikšmiai reiks mirti?
Kas gi dar gali mano jausmus taip sudirgint?

Kvatosis lyg šarka beržinė, mano pilkas likimas,
Apvaizda tyliai blakstienas nuleis ant akių...
Tylus, beprasmis, bereikšmis, bespalvis nykimas?
Ne! Po akimirkos vėl (ir vėl!) aš kažkur dar lekiu!

Lyg skrendančio paukščio vikrus ir bebaimis šešėlis
Nardo pro saulėtas medžių plikasias šakas.
Tai aš tasai paukštis vos skrydžiui sparnus pasikėlęs,
Tai aš tas šešėlis. Nešu atiduoti save į likimo rankas...