užrideno ruduo nerimo kamuolį
ant mano šventadienio
siūlais apraizgė valandas
sekundės tiksi į tuščią vakarą
parimusį virš rydienos
klausau varnų kvatojimo
lemties simfonijos už lango
ir tos senos melodijos
iš pamirštos dėžutės
kur mūs žvilgsnius
balerina saugo
išrenku minutes
pirštais liečiu skaitau jas
lyg neregė praeitį
ir taip sopa šventadieniais
kai ruduo užridena nerimo kamuolį