Krentu kaip Ikaras
nuo saulės karščio
praradęs sparnus.
O laukus veržė
juodi blizgantys
arimo vagų ilgi tvarsčiai.
Šešėliai mano artėjo
ir tolo ir tolo saulė...
Kiek ir ko dar reikėjo?
Ar būtų užtekę
bent vaikiškos saujos?
Kam buvau užgimęs:
kryžkėlėms?
klystkeliams?
Ar savo gerumą
apginęs
dar tiesiu ranką
padovanoti gerumą,
jausmus sužadint?
Akies taiklumą
ar galėsiu patikrint
ant šautuvo vamzdžio
taikyklio?
Pataikyt žvilgsniu
į atvirą širdį,
kur tviro jaukumas, kantrybė.
Pakliūti
į mirštančią pradžią,
kurioj gyventi,
vien gyventi -
per maža...
... Krentu kaip Ikaras
saulėj ištirpdęs sparnus...