O laikas lekia

Įžėrinčią sutemą kaikas mūs lekia
Prižadinti sėlą iš nebūties.
Mėnulio vaivorykštė gaivumu kvepia,
Nušluosčiusi žvaigždes rasotos naktiės.

Tyloje nubudo neblėstančios viltys,
O skausmas bežadis pavirto žaibais.
Ir laimės iš karto dvi mažosios skiltys
Pražydo žvaigždelėm visai nelauktai.

O laikas vis lekia-į amžių kelionę,
Surast pirmus pradus rūsčiosios lemties,
Kur pranašas slelbė, kur meldės vienuolis
Nakty prisiglaudęs prie dievo peties.

O laikas vis lekia, o aš - nejaunėju...
Tik spindi naktyje šauklis nebylus,
O liūdėsys kaip mėnulis pilnėja
Ir skverbias į širdį skausmas gilus.

O laikas vis lekia, erdvėj nesustoja,
Skaičiuoja akimirkom mano metus...
Mėnulio vaivorykštėj jau kibirkščiuoja
Mano dienų sidabrinis lietus...

O laikas vis lekia...
It paukštis aš šiame laikia vis dar skrendu!