Rašyk
Eilės (72037)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Poezija tam tikra prasme yra mūsų rūšies tikslas. Tai – nelyginant kokį kalbos desertą – savo Nobelio paskaitoje patiekė Josifas Brodskis. Ši frazė panaši ir  į deserto indą, grakščią taurę, talpią neregėto daikto formą, grafiškai įspūdingą ir erdvią formulę su dviem nežinomaisiais – “poezija” ir  “tam tikra prasmė”. Galbūt po nežinomaisiais paslėptos kitos formulės, po pastarosiomis – dar kitos. Galbūt šių formulių atverties procesas neįsivaizduojamai ilgas. Galbūt jo gale žinomieji atsivertų tais pačiais vardais, kaip ir dabartiniai nežinomieji. Nors vardai būtų išlikę tokie patys, tačiau matematikas, sprendęs šiuos begalinius uždavinius, būtų įgijęs poeto patirties, leidžiančios jam nebeabejoti žodžių struktūromis, jų prasmingumu, šių stuktūrų adekvatumu realybės struktūroms.

O galbūt tai, ką pasakė J. Brodskis, buvo poezija, ir tuo paliudyta, kad rūšies tikslas gali būti pasiekiamas akimirkomis, kai poetas įvertinamas ir kai poetui užleidžiama tribūna, nors atrodytų, kad ji poezijai – blogiausia vieta.

Panašu, kad J. Brodskis buvo pasiekęs žodžio ir tikrovės adekvatumo lygmenį. Wislawa Szymborska yra prisipažinusi, kad J. Brodskis buvo vienintelis iš jai pažįstamų poetų, mėgęs vadinti save poetu, ir tai darydavo, nejausdamas jokių vidinių barjerų. Jis žinojo, kas tai yra poezija ir ką reiškia būti poetu. TAI jis žinojo galbūt todėl, kad sugebėjo įvardinti. O galbūt įvardindamas tiesiog sukūrė reikšmę ir save patį kaip poetą. Jis buvo autorius, todėl jam buvo aišku. Skirtingai nei pati W. Szymborska, kuri sakė, jog poetas, jei jis tikras poetas, privalo nuolat kartoti sau “nežinau”. Na štai, bet ir ji žinojo tam tikrą formulę. Sukūrė “nežinau” poeziją. Mantrą?

Kai įžūlumo nestokojantis žmogus, panašus į berniuką, vyrą ir menininką, manęs paklausė, ar iš tiesų jaučiausi tokia jau negraži, kad pradėjau rašyti, galėjau atsakyti J. Brodskio žodžiais apie mūsų rūšies tikslą. Sutrukdė mano netikėjimas, jog pasakydami mes tuo pat metu ir padarome. Neleidau sau tikėti, jog žodžiais mes ne tik pavadiname, kas yra, bet prikeliame iš nebūties. Tuo metu labai didelę reikšmę suteikdavau žinojimui ir daug mažesnę tikėjimui. Netikėjau, jog kitos tiesos, kuri būtų skirtinga nuo mūsų pačių kuriamos struktūros, ir kuri tebeturi seną “čia ir dabar” vardą, nėra.

To žmogaus klausimas mane užklupo nepasirengusią. Staiga atgijo mano gerokai apmiręs paaugliškas jausmas, jog nesu pakankamai graži. Mane tarytum sugavo mano negražumo kabliuku: įstengiau galvoti tik apie grožio ir negražumo takoskyrą, bet ne apie tai, kodėl rašau. Atgaivinta abejonė, ar tik nenutiko taip, kad tas nepakankamo gražumo jausmas mane pamažu tolino nuo siauresniojo tikslo. Tokio, kaip, tarkim, patikti otimaliai ir visapusiškai gražiam bei sveikam vyrui, su kuriuo galėčiau įsikomponuoti į natūralų žmogiškosios rūšies reprodukcijos procesą. Galbūt šis jausmas, kad nesu geriausia savosios rūšies reproduktorė, šiek tiek atitraukė mane nuo reprodukcijos ir stumtelėjo prie to rūšies tikslo, kurį minėjo J. Brodskis. Galbūt  rūšies tikslo kryptimi buvau stumiama tikros ar įsivaizduojamos mano gražumo stokos, o ne sąmoningumo ir savivokos, kad nieko nėra svarbiau už šį visuotinį tikslą.

Tiesą sakant, aš nežinau. Į klausimą, kurį būtų galima laikyti įžeidžiančiu, galėjau pasitelkti į pagalbą amerikiečių poetės Sylvios Plath, serbų poetės Cvijetos Zuzoric ir mūsiškės Salomėjos Nėries gražiausius portretus, kad be gražbylysčių įrodyčiau, jog žmonių rūšies tikslo gali siekti ir gražios moterys. Tačiau galbūt aš galėjau atsakyti į klausimą W. Szymborskos portretu, kuriame ji didelėmis, gražiomis, raukšlėtomis plaštakomis apglėbusi savo gražų raukšlėtą veidą? Galbūt aš galėjau atskleisti kitokį grožį, kurį mes sutinkame pakeliui į jau minėtą rūšies tikslą. Šią progą praradau dėl savo silpno tikėjimo.

Neprisimenu, koks buvo mano atsakymas ir ar jis buvo apskritai. Nežinau, ar turiu savo, kaip poetės, istoriją, kuri būtų neatveliamai persipynusi su mano, kaip moters, istorija. Galbūt tokį pasakojimą galėčiau sukurti: apie tai, kaip pamažu, pati to dorai nesuvokdama,  prisiėmiau su kažkuo man bendrą atsakomybę už žmonių rūšies tikslą. Galėčiau paguosti save, kad bent jau šito diskurso sukūrimui esu subrendusi.

…Mūsų šeimoje buvo garsiai skaitomos knygos, dalis jų buvo eilėraščių rinkiniai. Tuo metu nebūdavo baramasi, negaminamas maistas, neskalbiama. Tam nelikdavo vietos, nes gyvenimas tuo metu nelyginant sutankėdavo, o laikas buvo užpildomas taip sklidinai, kad niekam kitam, išįskyrus skaitomą tekstą, laiko nebelikdavo. Įsivaizduodavau, kad mes, žmonės, tuo metu, kai kažkas skaitoma, esame nesvarbūs. Tekstas buvo svarbesnis, jame gyveno ne viena karta ir kultūra, ir dėl to jis buvo ar pretendavo būti kitokia gyvenimo koncentracija nei visas kitas gyvenimas. Jis buvo tarytum kietasis kūnas, plūduriuojantis skystyje, kurio dalis buvo jo klausytojai. Tai buvo geresnis, vertesnis gyvenimas, aukštenis ir už gražių, ir už negražių moterų gyvenimus.

Šis miglotas suvokimas apie teksto tankumą ir kietumą mano gyvenime buvo pasėtas be mano valios ir be aiškaus supratimo, kokia iš tikrųjų esu ar būsiu – graži ar negraži. Šis tankesnis gyvenimas egzistavo nepriklausomai nuo mano grožio ar negražumo ir turbūt nepriklausomai nuo kitų moterų grožio: man atrodė visiškai natūralu, kad mano pirmoji mokytoja, kuri man atrodė gražus žmogus, rašo eilėraščius – apie tai žinojo visa mūsų šeima, nes mokytojos eilėraščių rasdavome Panevėžio laikraštyje. 

Atvirai sakant, negalėčiau pasakyti, kad jaučiausi “tokia jau negraži”. Kai kas sakydavo, kad esu graži. Kai kada man net pačiai patikdavo tai, ką matydavau veidrodyje. Tačiau nuolatinė abejonė dėl savo patrauklumo gimdė mintį, jog visame tame yra kažkas žeminančio. Tai, jog kažkam atrodo, jog  netgi privalėčiau būti graži, buvo tam tikros rūšies prievarta. Netgi tada, kai būdavo giriamas mano būtas ar nebūtas grožis, sau pačiai tardavau: jie kalba tarsi tai būtų mano prievolė, o juk visiškai neprivalau tokia būti ir neprivalau jiems patikti. Vidinis instinktas kuždėjo, kad esu paveldėjusi nelaisvę, kuri vadinosi “privalai būti graži”, ir turiu iš jos išsilaisvinti. Tai visiškai nereiškė, kad norėjau sunaikinti grožį, idant sunaikinčiau jo kultą. Jaučiau, kad turiu rasti arba susikurti sau erdvę, kurioje grožis ir negražumas skleistųsi kaip neprivalomi ir lygūs vienas kitam. Kur negražumas turėtų tiek grožio, o grožis – tiek negražumo, kad visi būtų jau seniai atsisakę ieškoti jų skirtumų ar būtų liovęsi prisiminti, kad kažkada jie buvo atskirti vienas nuo kito. Ištara “grožis išgelbės pasaulį” man atrodė pikta ir panaši į peilį, rėžiantį per pasaulį ir besikėsinanti į kažką, kas gyvavo kaip grožio ir negražumo vienovė. Negražumas buvo atmestas pagal kokį nors vienintelį, nepatikrintą ir netgi neapreikštą negražumo požymį, nekreipiant dėmesio į grožio dozę jame pačiame. Tai buvo pasaulis su tremties zona, užsimenantis apie kitokį, laisvesnį pasaulį.

Laisvas arba bent jau laisvesnis pasaulis galėjo būti tas, kuriame buvome nebesvarbūs ir kuriame vietos buvo tik tekstui. Poezijai? Tuo metu jie man reiškė viena. Nebuvau praradusi nekaltybės, kurią atima tam tikri teksto skaitymo bei rašymo įgūdžiai, leidžiantys suvokti žanrų skirtumus. Tik numaniau, kad negera jaustis negražiai. Mačiau senatvės šlakus senų moterų vieduose, jų išblukusius kūnus, išsikvėpusias krūtis. Tos moterys tarytum jau neprivalėjo būti gražios, bet drovus liūdesys jų veiduos, kuriuos mačiau Biržų moterų pirtyje, rodė, jog jos vis dar tebejaučia neįveikiamą grožio prievolę. Tik tekstas, tik sakinys, kuriame galėjau įkūnyti kitokią hierarchiją, galėjo išlaisvinti jas ir mane, su visa mano ir mano dukterų ateitimi. Tik tas tankusis teksto gyvenimas, kuriame nebelieka vietos mūsų kūnams, galėjo išganyti kūnus ir suteikti lygybę grožiui ir negražumui.

Ar aš kalbu apie savo, kaip moters, kelią, kuris mane atvedė į poeziją, užuot kalbėjusi apie žmogaus kelią? Nežinau, bet man anuomet atrodė, kad vyrai arba ne taip stipriai jaučia grožio prievolę, arba jie pernelyg išdidūs, kad prisipažintų, jog ši prievolė juos tiek pat vargina ir  kad jie lygiai taip pat norėtų išsilaisvinti ar būti išlaisvinti.

Gal mano kelias į poeziją atrodo pernelyg niekingas? Gal jis menkina skambiai įvardintą tikslą? O gal atvirkščiai – pagrindinis rūšies tikslas šioje apgailėtinoje išsilaisvinimo, kūno išganymo aistroje atrodo atsitiktinis? Paliksiu laisvę bet kuriam diskursui, bandančiam paaiškinti mano pasakojimą. Arba bandančiam šį miglotą pasakojimą padaryti dar miglotesniu. Juo labiau, kad turiu ir kitą istoriją, kuri yra kita suma su beveik tais pačiais dėmenimis.

Įsivaizduojamai tankesnis gyvenimas, kuris yra literatūros tekstas arba poezija, kitame mano pasakojime liktų toje pat centrinėje vietoje. Tačiau jam čia būtų skiriamas kitas vaidmuo, kita funkcija. Antruoju atveju tekstas ne ištirpdo ir viename plazminiame būvyje suvienija išlaisvintus grožį ir negražumą, o visa tik aprengia. Kaip rūbas. Šiame pasakojime aš pati atrodau sau kaip žmogus, atradęs teksto rūbą, kurį ilgainiui geba ir pats pasisiūti. Šituo teksto ar poetinio teksto rūbu žmogus apsirengia, pridengdamas savo gėdą, kuri iš esmės yra gėda dėl to, kad žmogus vis dar jaučia savo panašumą kitoms rūšims, savo ir gyvulio panašumą. Tad šiame pasakojime poezija, kaip rūšies tikslas, yra mutavęs į poeziją, kaip specifinę rūšies gyvavimo formą arba būdą.

Teksto rūbo dėka kiekvienas žmogiškas egoizmas ar instinktas gali būti paverstas kultūros forma. Net gašliausias ar pornografinis tekstas yra drabužis, figos lapas, nes natūralumas juose išbalansuotas, iškreiptas, išderintas. Šitaip pridengiama gyvulio gėda: iš vienos pusės – kitų rūšių genetinio palikimo (ar giminystės) gėda, o iš kitos – nuodėmės gėda. Šių laikų žmogus apsirengia diskurso rūbu tarytum savo gėdą pajutę Šventojo Rašto Adomas ir Ieva.
Šiame antrajame pasakojime poetinį tekstą vertinu kaip drabužį, kuriuo aprengiu savo nuogybę. Nuogybę, kurioje matyti visi mano gėdos ženklai – priklausomybė nuo grožio ir negražumo, nuo lyties, nuo kūno vargų, nuo skausmo. Mano moteriška prigimtis vis dar kuria ir perkuria dangstymosi ir apsinuoginimo strategiją ir taktiką. Tačiau kaip idealią išeitį turiu sau prieš akis niekuo nepridengtą, visiškai nuogą senės W. Szymborskos veidą, kuris visiškai tiktų tiek vyrui, tiek moteriai. 

Galbūt pirmasis mano pasakojimas apie mano kelią į poeziją iliustruoja J. Brodskio idėją, jog žmogus – pirmiau estetinė, o tik paskui etinė būtybė. Tačiau antrajame pasakojime šie du žmogaus pavidalai galbūt susilieja į viena: nuodėmę ir šventumą, gėdą ir pakylėtumą, gražumo ir negražumo perskyrą žmogus išgyvena sykiu.

Galbūt šiais dviem keliais ėjau ir tebeinu vienu ir tuo pačiu metu – panašiai kaip kai kurie J. L. Borcheso personažai. Kartais tie du keliai kertasi, kartais susilieja, kartais nutolsta vienas nuo kito. Jiems kertantis, stabteliu ir kaip sena beprotė imu diskutuoti su savimi apie tai, kaip tylinčių aukštumos gadina tobulą kalbančiųjų čiuožyklą. Arba kaip žvaigždyne išsižiojo žaizda, kurią išlesiojo šnekiųjų snapai. Kartais manęs ilgai neapleidžia mintis, kad išpučiau savo kalbos balioną iš kažkokio guminio, apsauginio antpirščio, manydama, kad tai buvo balionėlis, o galiausiai visiems kitems atrodo, kad tai tebuvo prezervatyvas. Kitaip sakant, kad vartojau kalbą anaiptol ne pagal jos paskirtį, kad mane suklaidino tas pats demonas, kuris buvo pagavęs J. Brodskį ir kitus. Taip pat ir O. Henrio novelės “Humoristo išpažintis” pagrindinį herojų, kuris, tapęs noriai perkamu humoristu, praranda gyvenimo džiaugsmą, o jį atgauna tik kapinių sargo kambarėlio tyloje.

Galbūt šioje tyloje ateina Miguel Angel Asturias demonas ir taria, kad: “Nėra jokių taisyklių. Jos išgalvotos. O po gausybės atradimų pasirodo gramatikai su savo kalbą apkarpančiomis žirklėmis. (…) Gramatika virsta manija. Iškyla antigramatikos pagunda”. Ką gi, jei jau šitaip, tai turbūt tikrai tebeinu abiem keliais. Galbūt tai vienas iš mano sukurtų mitų, apie kuriuos Pablo Neruda sakė, kad jais kurstome savo narsą. Regis, jo mintį savaip pratęsė Viktorija Daujotytė, patirdama, jog literatūra šiandien nebeturi išankstinių vertybių,  ir jos prasmė gali išsilukštenti tik iš kalbos, iš struktūros.

Vadinasi – struktūros, pavidalai ir niekas kita. F. Dostojevskis sakė, kad “poezijai reikia aistros, reikia jūsų idėjos ir būtinai – jūsų aistringai iškelto smiliaus”. Tačiau mūsų, regis, nebeturėtų nustebinti, kad visų idėjų galimybę įtraukė vienintelė prasmingos struktūros (kartais – prasmingos  iliuzijos) idėja. Nenustebkite, nes tik pakartosiu: drabužis, arba kultūra plačiąja prasme, kartu su poezija, yra mūsų rūšies tikslas. Vienas iš poetų, žmogus iš elitinių teksto dizainerių gretų Sigitas Parulskis sukūrė “Nuogus drabužius” – jie buvo pasiūti iš audinio, tankesnio nei gyvenimas,  ir dar neišėjo iš mados. Gali būti, kad ir nebeišeis, nes juk žinome, kad yra tekstų, kurie skaitomi šimtmečiais. Ar dėl to, kad jie kaip klasikiniai drabužiai, kurie iš mados neišeina?

Šiame mite apie poeziją, kaip apie drabužį, mite, kurį sukūrėme ir tebekuriame kartu su mirusiais poetais, tikslas visiškai sutampa su drabužio struktūra. Ir šis tikslas prarandamas tą pačią akimirką, kai tik prarandamas noras dėvėti drabužį: atnaujinti jį arba bent jau išskalbti, išlyginti ir apsirengti juo tarytum jis būtų naujas ir keistu  būdu suteiktų mums tykaus džiaugsmo. Rūšies saugumo?

Praradus norą apsirengti, prarandamas ne tik tikslas, bet ir gyvastis, nes be tikslo – suvokto ar nesuvokto – ji neįmanoma. Ne apie ką kita savo “Nematomuose miestuose” kalbėjo ir Italo Kalvino, sakydamas, kad miestus vertėtų skirstyti ne į laimingus ar nelaimingus, bet “į kitas dvi kategorijas: į tuos, kurie metams bėgant ir viskam keičiantis, vis dar suteikia pavidalą savo troškimams, ir į tuos, kuriuose troškimams arba pavyksta sunaikinti miestą, arba jie patys būna jo sunaikinami”.

2006
2007-11-18 15:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-27 12:07
indulgencija
Yra tiesos. Man patiko V. Daujotytes mintis ,kad / autoriaus biografija pereina i kurinio programa ir virsta biograma,jeigu virsta sis virsmas ir yra forma / Tai jau pasamone diktuoja...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-15 21:22
Sara__
Netikiu apsinuoginimu. Kiekvienas žmogiškas apsinuoginimas - vaidmuo, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus tiek paveiktas fiziškai, kad nebevaldo savęs sąmoningai. Tikiu antropologiniais stebėjimais ir kai kuriais dabar uždraustais eksperimentais, kurie tiek apnuogino žmogų, kad jis pats savęs išsigando ir nutarė uždrausti apnuoginimus, nes apnuoginus žmogų, jis nebepanašus į žmogų:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-11 08:48
indulgencija
Patiko...bet as manau,kad poezija, jei nesimaivoma,labiau apsinuoginimas, skaitant poetini teksta...galima perskaityti poeta.Autoriaus biografija,maziau ar daugiau ,netiesiogiai , ateina i teksta ir virsta biograma. Del kompleksu sutinku,bet tai saviapgaule.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-05 21:17
nastasja
aš į panašų klausimą atsakiau klausimu "o tau iš tiesų visiškai nestovi?". nežinau, nu neužteko man kantrybės perskaityti iki galo :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-03 00:00
Vai
Vai
Kad ir kokias čia aistras bekeltų liaudis, šitas tekstas tikrai pakelia esė skyriaus, o gal ir visos svetainės IQ. Lieka tik palinkėti daugiau tokių darbų, išlipančių iš ribotos vertinimo sistemos. Man išties patiko. Malonu rasti kažko tokio ne tik literatūros teorijos paskaitose,o ir čia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-22 13:39
usb
usb
Prasmingas, bet itin nuobodus tekstas. Net perskaičius koment ir ats -  įdomiau nepaliko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-21 00:50
dujdfj
:P jau ko ko, bet tavęs, dažytos beprotės, melagešius nesugebės suėsti:) bet ar reikia? O gal vertėtų, perduosiu jam linksėjimus:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-21 00:05
KNX
KNX
-----
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-20 20:11
Sara__
Kiek daug dėmesio man iš Mindaugo Melagešiaus-Montės-Žuravlios:) Akivaizdu, kad ši ilgaplaukė mane tebemyli ir pagatava mane suvalgyti, sena žila lesbė:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-20 10:39
dujdfj
Aš tai labai graži poetė, niekas akmens nemes, ha:) Afroditė Kniedžių, Mažeikių ir Lietuvos:P Super, musulmone! geras darbas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-20 02:01
M0NTĖ
Ketvirtas kartas: labai graži ese, tiesiog šiurpuliukai per nugarą, ir kaip čia teisingai viską apsakai apie tą drabužį, ta parabolė su nuobodžiu - tobula. Ir tie tavo kiškiai - proto bokštai, zikuratai ir piramidės, šlovė jiems per amžius!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-20 00:45
M0NTĖ
ak, tyrinėtoja...:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-20 00:01
Sara__
"... paaiškėja, kad negalima kaip tyrinėjimo metakalba naudotis autoaprašymo aparatu, kurį ištobulino, pavyzdžiui, klasicizmo arba romantizmo kultūros. Klasicizmo kultūros požiūriu tokio tipo autoaprašymai kaip Boileau „Poezijos menas“ arba Sumarokovo „Pamokymai norintiems būti rašytojais“ yra metalygmens tekstai, savo epochos empirinės kultūros požiūriu atliekantys tokį vaidmenį: 1) jos organizacijos lygmens stiprinimo ir 2) atkirtimo tų tekstų klodų, kurie perkeliami į nesisteminius. O šiuolaikinio epochos tyrinėtojo požiūriu šie tekstai bus susiję su aprašymo objektu ir išsidėstę tame pačiame lygmenyje kaip ir visi kiti tyrinėjamo laiko kultūros tekstai. Kalbos, kurią epocha suformavo autoaprašymui, perkėlimas į tyrinėtojo metakalbos lygmenį neišvengiamai eliminuos iš jo akiračio tai, ką konkrečios epochos amžininkai dėl poleminių sumetimų iš jos pašalindavo“. J. Lotmanas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 23:53
Sara__
Kaip Brodskis supranta poeziją, reikia klausti ne manęs, o paties Brodskio. Blogiausiu atveju – ieškoti atsakymų jo rašytiniame palikime, visuose jį liečiančiuose tekstuose. Netikslinga versti mane atsakinėti į šį klausimą. Jis – ne man adresuotinas. Man buvo svarbu manlo pacituotos jo frazės logikos pertrūkis ir tai, kad frazė remiasi tik į save pačią, tuo pat metu demaskiuodama save kaip poezijos reliktą. Man svarbu buvo pasvarstyti (nekategoriškai) apie tai, kad ir pati poezija remiasi tik į save pačią ir kad poezija yra vienas iš drabužių, o drabužis yra ir forma, ir turinys, ir tikslas. Iš dalies tai sakoma su nelabai atvira autoironija. Dėl to kyla nuobodulys – nes visa persmelkia mintis, kad esam priklausomi nuo DRABUŽIO, ir tiek. Pats autorius yra persmelktas negeros nuojautos, kad jo tekstas remiasi į save patį, kad vertybių autorius ir teksto autorius sutampa. Dėl to rezignuojama, nors ur bandoma tam priešintis.

Mūsų vertybių hierarchija mainosi tiek, kiek jai sukuriama tekstų. Tai labai gerai atspindi Aušros Kaziliūnaitės poezija. Jos tekstai jos talento dėka yra tiesioginis ir meistriškas bei begėdiškas atspindys to, ką aš čia nelabai grabiu stiliumi aprašau. Neneigiu to, kad nesu gera stilistė. Aplinkybės mane verčia tenkintis bent jau tuo, kad išsakau man svarbią mintį. Išsakydama ją, ieškau solidarumo su gyvais ir mirusiaisiais. Ieškau ČIA.

Tu pats putoji asmeniškumais, nuolat ir nemotyvuotai kibdamas  prie mano ir ne mano tekstų. Ir dar prie tų, kuriuos ne taip seniai gyrei. Tai rodo tavo kalbų neatsakingumą. Jį pastebėjau ne aš viena. Pats tai žinai.

Tai, kad priminiau Tavo tekstus, kuriuos kiti meta į šiukšlių dėžę, tebuvo bandymas surasti kuo gyvesnį ir Tau asmeniškai prie kūno kuo artimesnį argumentą, kad paskiros nuomonės dažniausiai yra niekai arba gali būti niekai a priori. Tau tenorėjau pasakyti tik tiek: laikas išmokti savo nuomonę laikyti lygiai tokiu pat „galbūt nieku“, kaip ir tų personų, kurios niekina Tavo tekstus arba mano tekstus (vienas iš tų niekintojų – tamsta). Dar sykį sakau: Tavo nuomonė galbūt yra niekai, o ir greičiausiai niekai, turint galvoje, kaip greitai keiti nuomonę apie vienus ir tuos pačius dalykus, išsižadi savo žodžių, pažadų ir pan.

Dar įdomu pasirodė pratęsti Tavo mintį apie teksto (mano ir ne mano) „nuobodulį“. Turėjau smagią mažeikiškių ir kauniškių kiškių kompaniją šeštadienį. Ten buvo bandoma paspėlioti apie jau mitu tapusį lietuvių polinkį į savižudybes. Tai vienas pokalbio dalyvis prisiminė man negirdėtą traktuotę: esą lietuviai per daug dvasingi, todėl jiems šis materialus pasaulis atrodo per prastas, nevertas gyvenimo. Esą jų dvasingumas pranoksta meilę (kuri yra (dzen)budistinės atjautos, trukdančios savo likimu pasirinkti beatodairišką nušvitimą, variacija), todėl jie veržiasi į kitą pasaulį. Tačiau esą viskas, kas prasilenkia su meile, yra iš esmės priešiška Dievo valiai ar žmogaus paskirčiai, nes jo pašaukimas – nugyventi gyvenimą žemėje (tai iš esmės prasilenkia su Brodskio „rūšies tikslo“ formule). Žmogus pagal šio žodžio etimologiją yura Žemės gyventojas. Ką norėjau pasakyti? Nuobodulys yra nežmog(n)iškas įvairiopa prasme. Jis yra mažiau arba daugiau nei žmog(n)iškas. Kalbėdamas apei nuobodulį, kalbi apie savo žmogiškumą ir galbūt netyčia daugiau pasakai apie savo savižudišką prigimtį ir nemeilę nei apie objektą, kuris Tau neva sukėlė nuobodulį. Kažkas teisingai pasakė: „Koks žmogus, tokia ir jo meilė“. Ir dar kažkas: „Įdomiam žmogui viskas įdomu“ bei „Kaip šauksi, taip atsišauks“. Net turiningas tekstas gali pasirodyti lėkštas tam, kuris serga nuoboduliu ir savižudybe.  Yra aklųjų, kurie sako „nėra“ nes nemato, ir yra kurčiųjų, kurie rėkia „nėra“, nes negirdi.

Tavo nuomonės neneigiu, tik interpretuoju. Bandau surasti jai bent keletą kontekstų:) Vienas iš jų – Tavo paties nuolatinės putos, nuolatiniai „nėra“ ir „pasigedau“.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 14:48
M0NTĖ
visų pirma, tu neatsakai į klausimą kaip Brodskis supranta "poeziją":D tavo ese čia, o ne Brodskio kalba Stokholme, gerbiamoji. Jokio "klastingumo" tu čia neišskleidei, ko aš ir pasigedau. O durnium aš neapsimetu, esu durnius, nes man ta tavo interpretacija yra pokalbis geriant alų, o ne ese, plepalai - kitaip sakant. Dėl mane liečiančio asmeniškumo tavo komentare - patarčiau susilaikyti dabar ir ateityje - tai, paprasčiausiai, ne tavo reikalas. O dėl mano nuomonės po tavo ese - tai tik mano nuomonė ir ji yra neigiama. Tikriausiai (ir nė kiek tuo neabejoju) atsiras begalė žmonių, kuriems patiks ši ese, todėl būk protinga ir "neputok" asmeniškumais, nes tos putos gimdo daug nepadoresnę moterį nei apnuoginta Afroditė:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 14:18
Sara__
Ką pasakė J.Brodaskis savo Nobelio kalboje, nereikia spėlioti, nes kalba yra publikuota ir išversta į lietuvių kalbą. Galima ją imti ir paskaityti. Ją skaičiau. Ir man nebūtina nurodinėti, kaip turiu išskleisti kokią nors frazę ir apskritai - kad turiu išskleisti. Kaip autorė, pati sprendžiu, ar Brodskio frazę išskleisti, ar besti pirštą į šios frazės klastingumą/neapibrėžtumą arba tiesiog jos poetiškumą, kurį galima interpretuoti kaip tik nori. Poezija yra tai, kas išveda už sistemos ribų arba net griauna sistemą (nekalbant apie Rytų poetines tradicijas, žinoma). Man buvo svarbu parodyti, kad ta frazė jokiu būdu negali būti formulė ir taisyklė, kad ji yra poetinė variacija, o ne apreiškimas ar kokia nors matematinė pasaulio ar jo dalies, santykio išraiška.

Ir nereikia sakyti, jog parsiduodu barbių kultūrai, nes kalbu priešingus dalykus, tuo pat metu atspindėdama ir tai, apie ką tarpusavy apie moteris-bobas kalbate jūs visi, o mes visos neretai prisidedame. Apie grožį kalbu iš įvairių pusių. Apie gražias raukšles, tarkim. O "įdomumas/neįdomumas" ar "nuobodumas/nenuobodumas" yra Montės asmeninis santykis su kažkuo, ką jis vertina, bet tai nėra absoliutus santykis. Kiek prisimenu, beveik tuo pat metu, kai apie šią mano esė Montė net du kartus pasakė, kad ji "labai graži", jis taip pat pasakė, kad A.Camus jam atrodo "naivus".

Drįsčiau priminti ir seną, dar graikų teigtą vertybę - saiko kategoriją ir pasvarstyti, kaip ji santykiauja su nuoboduliu/nenuoboduliu.

Montei asmeniškai taip pat drįsčiau priminti kai kuriuos jam žinomus autoritetus, kurie jo paties kūrybą  (arba tai, kas joje kitiems ir man asmeniškai atrodo įdomiausia) nurašo į šiukšlių dėžę. Tuo noriu pasakyti, kad nuobodu/nenuobodu yra itin sąlygiški dalykai. Man, tarkim, visiškai nenuobodi semiotika, nors daugeliui ji galėtų būti vaistas nuo nemigos, nes kaip mat sukeltų žiovulį...

Apie grožį iškeliu senus klausimus, ir tai yra mano tikslas šiuokart. Nieko neujo nesukurdama, kuriu autorinį tekstų ir kontekstų gretinimo variantą, tuo pat metu išsakydama savo požiūrį į literatūrą ir į savo, kaip moters, patirtį, kaip buvau vertinama kaip rašanti moteris. Tai gali būti vertinga antropologiniams mūsų kultūros tyrinėjimams. Siekiu būti autentiška, paminėdama savo (ir, kiek patyriau, kitų rašančių moterų) patirtį. Ne tik moterų. Vyrai, rašantys apie Byroną ir Anderseną, netgi Napoleoną, neužmiršta atkreiptį dėmesio į jų kūno dalykus ir spėlioti, kaip tai paveikė jų charakterius, kūrybos aistrą, santykį su literatūra ar sąlygine scena.

Be to, šį tekstą rašiau, atsiliepdama į man tuo metu užduotą "Poezijos pavasario" almanacho užduotį parašyti tema "prigimties pavidalai". Tai uždavė tam tikras ribas - tiek tematiniu, tiek teksto apimties požiūriu. Juk ne knygą rašiau ir ne studiją.

Jei tau neįdomu, skaityk kitus tekstus. Tai galioja kiekvienam. Apskritai nesuprantu, ko čia kažkas makaluojasi po rašykus, žinodamas, kad čia neva "žemas lygis":) Juk yra kitų vietų makaluotis, yra kitų tekstų ir kontekstų. Ar makaluoajamasi dėl to, kad čia norima pranokti kitus, pasirodyti "geriausiu" tarp prastųjų?;) Ar šitaip bandoma kompensuoti savo nepilnavertiškumo kompleksus? Kodėl ateinama ęia ir sakoma, kad čia - prasčiausia vieta, kur nei teikstai, nei publika neverčia puoselėti  "lygio"?

Vyro-berniuko sakinį interpretuoju taip, kaip jį supratau, ir taip, kaip būtų tame kontekste supratusi beveik kiekviena moteris bei vyras. Nėr ko čia durniais ar gudresniais už kitus apsimest, tiesą sakant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 09:56
M0NTĖ
na taip, nei ten labai gyriau, nei ką:) Visų pirma: Brodskio frazė neišskleista - nemanau, kad Brodskiui ir klausytojams ta frazė nieko nesakė, t.y., kad joje yra 2 sudedamosios nežinomųjų dalys. Gali būti, kad Brodskis apskritai kalbėjo net ne apie poeziją, turėdamas omeny pirminę graikišką šio žodžio reikšmę. Bet dar labiau būčiau tikras tuo, kad jis į šį žodį sudėjo visas įmanomas reikšmes, tokiu būdu išplėsdamas kontekstą. Taigi, tai nėra du nežinomieji, mano nuomone. Antra, to vyro-menininko-berniuko mestas tau sakinys yra perdėm asmeniškas, bet jei tu jį viešini, tai mes jį suprantame jau netiesmukiškai, t.y. ką jis norėjo pasakyti tuo "negraži"? Kas tavyje gali būti "negražaus"? Ar tik išorinis fizinis grožis?, O gal mintys, o gal siela, gal koks vidinis tavo kūno organas ir pan. Vis dėlto, šią frazę išskleidi kaip "nelaisva" moteris, pasiduodama "Barbių" kultūrai, labai vienpusiškas todėl seka dėstymas, visiškai neadekvatus nei socialiniam, nei kultūriniam visuomenės būviui. Ir dar daug galėčiau čia kalbėti, bet tingiu:) Na, reziumuodamas galėčiau tik pasakyti, kad esė niekuo neperauga vidutinio Lietuvos ese konteksto lygio, niekuo neišsiskiria, tas pats nuobodulys. Rašyke ji yra stipri.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 09:36
Sara__
Būk dar sykį pasveikintas, veidmainiškas, veidmainiškas, amoralus ir melagingas pasauli!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 09:31
Sara__
Nelabai seniai Montė yra man sakęs ir dar pakartojęs, kad ši esė yra "labai graži". Tiek ir tenorėjau pasakyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 00:30
M0NTĖ
nebalsuosiu po šia tavo ese, nes manau, kad pernelyg tiesmukiškai ir siaurai formuluoji problemą ir dėstymą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 25]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą