Negražių poečių tikslas

Poezija tam tikra prasme yra mūsų rūšies tikslas. Tai – nelyginant kokį kalbos desertą – savo Nobelio paskaitoje patiekė Josifas Brodskis. Ši frazė panaši ir  į deserto indą, grakščią taurę, talpią neregėto daikto formą, grafiškai įspūdingą ir erdvią formulę su dviem nežinomaisiais – “poezija” ir  “tam tikra prasmė”. Galbūt po nežinomaisiais paslėptos kitos formulės, po pastarosiomis – dar kitos. Galbūt šių formulių atverties procesas neįsivaizduojamai ilgas. Galbūt jo gale žinomieji atsivertų tais pačiais vardais, kaip ir dabartiniai nežinomieji. Nors vardai būtų išlikę tokie patys, tačiau matematikas, sprendęs šiuos begalinius uždavinius, būtų įgijęs poeto patirties, leidžiančios jam nebeabejoti žodžių struktūromis, jų prasmingumu, šių stuktūrų adekvatumu realybės struktūroms.

O galbūt tai, ką pasakė J. Brodskis, buvo poezija, ir tuo paliudyta, kad rūšies tikslas gali būti pasiekiamas akimirkomis, kai poetas įvertinamas ir kai poetui užleidžiama tribūna, nors atrodytų, kad ji poezijai – blogiausia vieta.

Panašu, kad J. Brodskis buvo pasiekęs žodžio ir tikrovės adekvatumo lygmenį. Wislawa Szymborska yra prisipažinusi, kad J. Brodskis buvo vienintelis iš jai pažįstamų poetų, mėgęs vadinti save poetu, ir tai darydavo, nejausdamas jokių vidinių barjerų. Jis žinojo, kas tai yra poezija ir ką reiškia būti poetu. TAI jis žinojo galbūt todėl, kad sugebėjo įvardinti. O galbūt įvardindamas tiesiog sukūrė reikšmę ir save patį kaip poetą. Jis buvo autorius, todėl jam buvo aišku. Skirtingai nei pati W. Szymborska, kuri sakė, jog poetas, jei jis tikras poetas, privalo nuolat kartoti sau “nežinau”. Na štai, bet ir ji žinojo tam tikrą formulę. Sukūrė “nežinau” poeziją. Mantrą?

Kai įžūlumo nestokojantis žmogus, panašus į berniuką, vyrą ir menininką, manęs paklausė, ar iš tiesų jaučiausi tokia jau negraži, kad pradėjau rašyti, galėjau atsakyti J. Brodskio žodžiais apie mūsų rūšies tikslą. Sutrukdė mano netikėjimas, jog pasakydami mes tuo pat metu ir padarome. Neleidau sau tikėti, jog žodžiais mes ne tik pavadiname, kas yra, bet prikeliame iš nebūties. Tuo metu labai didelę reikšmę suteikdavau žinojimui ir daug mažesnę tikėjimui. Netikėjau, jog kitos tiesos, kuri būtų skirtinga nuo mūsų pačių kuriamos struktūros, ir kuri tebeturi seną “čia ir dabar” vardą, nėra.

To žmogaus klausimas mane užklupo nepasirengusią. Staiga atgijo mano gerokai apmiręs paaugliškas jausmas, jog nesu pakankamai graži. Mane tarytum sugavo mano negražumo kabliuku: įstengiau galvoti tik apie grožio ir negražumo takoskyrą, bet ne apie tai, kodėl rašau. Atgaivinta abejonė, ar tik nenutiko taip, kad tas nepakankamo gražumo jausmas mane pamažu tolino nuo siauresniojo tikslo. Tokio, kaip, tarkim, patikti otimaliai ir visapusiškai gražiam bei sveikam vyrui, su kuriuo galėčiau įsikomponuoti į natūralų žmogiškosios rūšies reprodukcijos procesą. Galbūt šis jausmas, kad nesu geriausia savosios rūšies reproduktorė, šiek tiek atitraukė mane nuo reprodukcijos ir stumtelėjo prie to rūšies tikslo, kurį minėjo J. Brodskis. Galbūt  rūšies tikslo kryptimi buvau stumiama tikros ar įsivaizduojamos mano gražumo stokos, o ne sąmoningumo ir savivokos, kad nieko nėra svarbiau už šį visuotinį tikslą.

Tiesą sakant, aš nežinau. Į klausimą, kurį būtų galima laikyti įžeidžiančiu, galėjau pasitelkti į pagalbą amerikiečių poetės Sylvios Plath, serbų poetės Cvijetos Zuzoric ir mūsiškės Salomėjos Nėries gražiausius portretus, kad be gražbylysčių įrodyčiau, jog žmonių rūšies tikslo gali siekti ir gražios moterys. Tačiau galbūt aš galėjau atsakyti į klausimą W. Szymborskos portretu, kuriame ji didelėmis, gražiomis, raukšlėtomis plaštakomis apglėbusi savo gražų raukšlėtą veidą? Galbūt aš galėjau atskleisti kitokį grožį, kurį mes sutinkame pakeliui į jau minėtą rūšies tikslą. Šią progą praradau dėl savo silpno tikėjimo.

Neprisimenu, koks buvo mano atsakymas ir ar jis buvo apskritai. Nežinau, ar turiu savo, kaip poetės, istoriją, kuri būtų neatveliamai persipynusi su mano, kaip moters, istorija. Galbūt tokį pasakojimą galėčiau sukurti: apie tai, kaip pamažu, pati to dorai nesuvokdama,  prisiėmiau su kažkuo man bendrą atsakomybę už žmonių rūšies tikslą. Galėčiau paguosti save, kad bent jau šito diskurso sukūrimui esu subrendusi.

…Mūsų šeimoje buvo garsiai skaitomos knygos, dalis jų buvo eilėraščių rinkiniai. Tuo metu nebūdavo baramasi, negaminamas maistas, neskalbiama. Tam nelikdavo vietos, nes gyvenimas tuo metu nelyginant sutankėdavo, o laikas buvo užpildomas taip sklidinai, kad niekam kitam, išįskyrus skaitomą tekstą, laiko nebelikdavo. Įsivaizduodavau, kad mes, žmonės, tuo metu, kai kažkas skaitoma, esame nesvarbūs. Tekstas buvo svarbesnis, jame gyveno ne viena karta ir kultūra, ir dėl to jis buvo ar pretendavo būti kitokia gyvenimo koncentracija nei visas kitas gyvenimas. Jis buvo tarytum kietasis kūnas, plūduriuojantis skystyje, kurio dalis buvo jo klausytojai. Tai buvo geresnis, vertesnis gyvenimas, aukštenis ir už gražių, ir už negražių moterų gyvenimus.

Šis miglotas suvokimas apie teksto tankumą ir kietumą mano gyvenime buvo pasėtas be mano valios ir be aiškaus supratimo, kokia iš tikrųjų esu ar būsiu – graži ar negraži. Šis tankesnis gyvenimas egzistavo nepriklausomai nuo mano grožio ar negražumo ir turbūt nepriklausomai nuo kitų moterų grožio: man atrodė visiškai natūralu, kad mano pirmoji mokytoja, kuri man atrodė gražus žmogus, rašo eilėraščius – apie tai žinojo visa mūsų šeima, nes mokytojos eilėraščių rasdavome Panevėžio laikraštyje. 

Atvirai sakant, negalėčiau pasakyti, kad jaučiausi “tokia jau negraži”. Kai kas sakydavo, kad esu graži. Kai kada man net pačiai patikdavo tai, ką matydavau veidrodyje. Tačiau nuolatinė abejonė dėl savo patrauklumo gimdė mintį, jog visame tame yra kažkas žeminančio. Tai, jog kažkam atrodo, jog  netgi privalėčiau būti graži, buvo tam tikros rūšies prievarta. Netgi tada, kai būdavo giriamas mano būtas ar nebūtas grožis, sau pačiai tardavau: jie kalba tarsi tai būtų mano prievolė, o juk visiškai neprivalau tokia būti ir neprivalau jiems patikti. Vidinis instinktas kuždėjo, kad esu paveldėjusi nelaisvę, kuri vadinosi “privalai būti graži”, ir turiu iš jos išsilaisvinti. Tai visiškai nereiškė, kad norėjau sunaikinti grožį, idant sunaikinčiau jo kultą. Jaučiau, kad turiu rasti arba susikurti sau erdvę, kurioje grožis ir negražumas skleistųsi kaip neprivalomi ir lygūs vienas kitam. Kur negražumas turėtų tiek grožio, o grožis – tiek negražumo, kad visi būtų jau seniai atsisakę ieškoti jų skirtumų ar būtų liovęsi prisiminti, kad kažkada jie buvo atskirti vienas nuo kito. Ištara “grožis išgelbės pasaulį” man atrodė pikta ir panaši į peilį, rėžiantį per pasaulį ir besikėsinanti į kažką, kas gyvavo kaip grožio ir negražumo vienovė. Negražumas buvo atmestas pagal kokį nors vienintelį, nepatikrintą ir netgi neapreikštą negražumo požymį, nekreipiant dėmesio į grožio dozę jame pačiame. Tai buvo pasaulis su tremties zona, užsimenantis apie kitokį, laisvesnį pasaulį.

Laisvas arba bent jau laisvesnis pasaulis galėjo būti tas, kuriame buvome nebesvarbūs ir kuriame vietos buvo tik tekstui. Poezijai? Tuo metu jie man reiškė viena. Nebuvau praradusi nekaltybės, kurią atima tam tikri teksto skaitymo bei rašymo įgūdžiai, leidžiantys suvokti žanrų skirtumus. Tik numaniau, kad negera jaustis negražiai. Mačiau senatvės šlakus senų moterų vieduose, jų išblukusius kūnus, išsikvėpusias krūtis. Tos moterys tarytum jau neprivalėjo būti gražios, bet drovus liūdesys jų veiduos, kuriuos mačiau Biržų moterų pirtyje, rodė, jog jos vis dar tebejaučia neįveikiamą grožio prievolę. Tik tekstas, tik sakinys, kuriame galėjau įkūnyti kitokią hierarchiją, galėjo išlaisvinti jas ir mane, su visa mano ir mano dukterų ateitimi. Tik tas tankusis teksto gyvenimas, kuriame nebelieka vietos mūsų kūnams, galėjo išganyti kūnus ir suteikti lygybę grožiui ir negražumui.

Ar aš kalbu apie savo, kaip moters, kelią, kuris mane atvedė į poeziją, užuot kalbėjusi apie žmogaus kelią? Nežinau, bet man anuomet atrodė, kad vyrai arba ne taip stipriai jaučia grožio prievolę, arba jie pernelyg išdidūs, kad prisipažintų, jog ši prievolė juos tiek pat vargina ir  kad jie lygiai taip pat norėtų išsilaisvinti ar būti išlaisvinti.

Gal mano kelias į poeziją atrodo pernelyg niekingas? Gal jis menkina skambiai įvardintą tikslą? O gal atvirkščiai – pagrindinis rūšies tikslas šioje apgailėtinoje išsilaisvinimo, kūno išganymo aistroje atrodo atsitiktinis? Paliksiu laisvę bet kuriam diskursui, bandančiam paaiškinti mano pasakojimą. Arba bandančiam šį miglotą pasakojimą padaryti dar miglotesniu. Juo labiau, kad turiu ir kitą istoriją, kuri yra kita suma su beveik tais pačiais dėmenimis.

Įsivaizduojamai tankesnis gyvenimas, kuris yra literatūros tekstas arba poezija, kitame mano pasakojime liktų toje pat centrinėje vietoje. Tačiau jam čia būtų skiriamas kitas vaidmuo, kita funkcija. Antruoju atveju tekstas ne ištirpdo ir viename plazminiame būvyje suvienija išlaisvintus grožį ir negražumą, o visa tik aprengia. Kaip rūbas. Šiame pasakojime aš pati atrodau sau kaip žmogus, atradęs teksto rūbą, kurį ilgainiui geba ir pats pasisiūti. Šituo teksto ar poetinio teksto rūbu žmogus apsirengia, pridengdamas savo gėdą, kuri iš esmės yra gėda dėl to, kad žmogus vis dar jaučia savo panašumą kitoms rūšims, savo ir gyvulio panašumą. Tad šiame pasakojime poezija, kaip rūšies tikslas, yra mutavęs į poeziją, kaip specifinę rūšies gyvavimo formą arba būdą.

Teksto rūbo dėka kiekvienas žmogiškas egoizmas ar instinktas gali būti paverstas kultūros forma. Net gašliausias ar pornografinis tekstas yra drabužis, figos lapas, nes natūralumas juose išbalansuotas, iškreiptas, išderintas. Šitaip pridengiama gyvulio gėda: iš vienos pusės – kitų rūšių genetinio palikimo (ar giminystės) gėda, o iš kitos – nuodėmės gėda. Šių laikų žmogus apsirengia diskurso rūbu tarytum savo gėdą pajutę Šventojo Rašto Adomas ir Ieva.
Šiame antrajame pasakojime poetinį tekstą vertinu kaip drabužį, kuriuo aprengiu savo nuogybę. Nuogybę, kurioje matyti visi mano gėdos ženklai – priklausomybė nuo grožio ir negražumo, nuo lyties, nuo kūno vargų, nuo skausmo. Mano moteriška prigimtis vis dar kuria ir perkuria dangstymosi ir apsinuoginimo strategiją ir taktiką. Tačiau kaip idealią išeitį turiu sau prieš akis niekuo nepridengtą, visiškai nuogą senės W. Szymborskos veidą, kuris visiškai tiktų tiek vyrui, tiek moteriai. 

Galbūt pirmasis mano pasakojimas apie mano kelią į poeziją iliustruoja J. Brodskio idėją, jog žmogus – pirmiau estetinė, o tik paskui etinė būtybė. Tačiau antrajame pasakojime šie du žmogaus pavidalai galbūt susilieja į viena: nuodėmę ir šventumą, gėdą ir pakylėtumą, gražumo ir negražumo perskyrą žmogus išgyvena sykiu.

Galbūt šiais dviem keliais ėjau ir tebeinu vienu ir tuo pačiu metu – panašiai kaip kai kurie J. L. Borcheso personažai. Kartais tie du keliai kertasi, kartais susilieja, kartais nutolsta vienas nuo kito. Jiems kertantis, stabteliu ir kaip sena beprotė imu diskutuoti su savimi apie tai, kaip tylinčių aukštumos gadina tobulą kalbančiųjų čiuožyklą. Arba kaip žvaigždyne išsižiojo žaizda, kurią išlesiojo šnekiųjų snapai. Kartais manęs ilgai neapleidžia mintis, kad išpučiau savo kalbos balioną iš kažkokio guminio, apsauginio antpirščio, manydama, kad tai buvo balionėlis, o galiausiai visiems kitems atrodo, kad tai tebuvo prezervatyvas. Kitaip sakant, kad vartojau kalbą anaiptol ne pagal jos paskirtį, kad mane suklaidino tas pats demonas, kuris buvo pagavęs J. Brodskį ir kitus. Taip pat ir O. Henrio novelės “Humoristo išpažintis” pagrindinį herojų, kuris, tapęs noriai perkamu humoristu, praranda gyvenimo džiaugsmą, o jį atgauna tik kapinių sargo kambarėlio tyloje.

Galbūt šioje tyloje ateina Miguel Angel Asturias demonas ir taria, kad: “Nėra jokių taisyklių. Jos išgalvotos. O po gausybės atradimų pasirodo gramatikai su savo kalbą apkarpančiomis žirklėmis. (…) Gramatika virsta manija. Iškyla antigramatikos pagunda”. Ką gi, jei jau šitaip, tai turbūt tikrai tebeinu abiem keliais. Galbūt tai vienas iš mano sukurtų mitų, apie kuriuos Pablo Neruda sakė, kad jais kurstome savo narsą. Regis, jo mintį savaip pratęsė Viktorija Daujotytė, patirdama, jog literatūra šiandien nebeturi išankstinių vertybių,  ir jos prasmė gali išsilukštenti tik iš kalbos, iš struktūros.

Vadinasi – struktūros, pavidalai ir niekas kita. F. Dostojevskis sakė, kad “poezijai reikia aistros, reikia jūsų idėjos ir būtinai – jūsų aistringai iškelto smiliaus”. Tačiau mūsų, regis, nebeturėtų nustebinti, kad visų idėjų galimybę įtraukė vienintelė prasmingos struktūros (kartais – prasmingos  iliuzijos) idėja. Nenustebkite, nes tik pakartosiu: drabužis, arba kultūra plačiąja prasme, kartu su poezija, yra mūsų rūšies tikslas. Vienas iš poetų, žmogus iš elitinių teksto dizainerių gretų Sigitas Parulskis sukūrė “Nuogus drabužius” – jie buvo pasiūti iš audinio, tankesnio nei gyvenimas,  ir dar neišėjo iš mados. Gali būti, kad ir nebeišeis, nes juk žinome, kad yra tekstų, kurie skaitomi šimtmečiais. Ar dėl to, kad jie kaip klasikiniai drabužiai, kurie iš mados neišeina?

Šiame mite apie poeziją, kaip apie drabužį, mite, kurį sukūrėme ir tebekuriame kartu su mirusiais poetais, tikslas visiškai sutampa su drabužio struktūra. Ir šis tikslas prarandamas tą pačią akimirką, kai tik prarandamas noras dėvėti drabužį: atnaujinti jį arba bent jau išskalbti, išlyginti ir apsirengti juo tarytum jis būtų naujas ir keistu  būdu suteiktų mums tykaus džiaugsmo. Rūšies saugumo?

Praradus norą apsirengti, prarandamas ne tik tikslas, bet ir gyvastis, nes be tikslo – suvokto ar nesuvokto – ji neįmanoma. Ne apie ką kita savo “Nematomuose miestuose” kalbėjo ir Italo Kalvino, sakydamas, kad miestus vertėtų skirstyti ne į laimingus ar nelaimingus, bet “į kitas dvi kategorijas: į tuos, kurie metams bėgant ir viskam keičiantis, vis dar suteikia pavidalą savo troškimams, ir į tuos, kuriuose troškimams arba pavyksta sunaikinti miestą, arba jie patys būna jo sunaikinami”.

2006