Dienoraštis

2015 metų gegužės 14 diena, Vilnius

Per visą savo gyvenimą aš persakičiau 5 knygas: kažkokią komiksų knygelę, fantastikos rinkinį, pasakų knygą, 2 tomus kažkokio autoriaus nuobodybės, literatūros vadovėlį ir dar truputėlį skaičiau knygą apie kiną. Paprašytas nepasakyčiau, kas yra seimo pirmininkas, ar kas yra Vokietijos sostinė, tiesa sakant aš net nežinau savo senelių vardų ar motinos mergautinės pavardės. Nesakau, kad mano atmintis prasta, tiesiog apie tai negalvojau. Negalvojau.
Šratinukas mano rankose yra po 2 metų pertraukos, nes pastaruoju metu visus tekstus surenku kompiuteriu. Turiu gerą kompą – nedidelis, lengvas, telpa į kuprinę, be jo sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą. Dabar daugėlis tokius turi. Kompiuteris, kaip ir televizorius, yra neatskiriama gyvenimo dalis, be jų žmogus paprasčiausiai neišgyventų. 
Nusprendžiau pradėti rašyti dienoraštį (taip žodyne buvo paaiškinta šita rašliava), nes nebetveriu savo kailyje, toks jausmas, kad tuoj sprogsiu.
Viskas prasidėjo prieš 3 dienas, sedėjau priešais žydrajį ekraną, rodė koncertą. Kaip tik grojo "Planet Lithuania", naujieji XXI amžiaus dievai. Neapkenčiu jų – pigūs tekstai, žydri kontaktiniai lęšiai, silikoninės daininikės krūtys ir begalinė tuštuma. Jie pabaigė dainuoti savo durną dainą ir ta dainininkė tiesiok pasisuko į kamerą ir tarė man (tiksliau kamerai): “Šiandien gegužės 11, tarptautinė žmogaus diena, būkime žmonėmis!”.
Nuo tada man ir ėmė “stogas važiuoti”, vis galvojau, ar esu žmogus. Ar žinote jausmą, kai sėdi tvankiam kambary, svarstai ką čia nuveikus, norisi padaryti kažką svarbaus, tačiau esi bejėgis tik jauti, kad tuoj sprogsi. Kagi, tada man ir gimė mintis rašyti, “išlieti savo mintis”. Nerašau į kompą, nes jis veikia mano smegeninę. Sėsdamas prie kompo būtinai įsijungčiau bent 4 bendravimo programas ir darbas nustotų vykti net neprasidėjęs, taigi, įsigijau popieriaus ir šratinuką. Nusprendžiau pakeisti jeigu ne pasaulį, tai bent savo gyvenimą, suteikti jam šiokio tokio dinamiškumo ar pan. Žodžiu maištas prasideda!

Gegužės 17 deina, Vilnius

Papasakosiu jums šiek tiek apie vienumą. Vienuma - tai toks reiškinys, kai atėjęs į biblioteką (vienintelę visam Vilniuj) pasijauti lyg negyvenamoj saloj: vienintelis žmogus prižiūrintis šitą XVIIIa. (o gal vėlesnio) pastatą – susiraukus senė, dulkių sluoksnis ant knygų toks didelis, jog pūstelėjus sukeltum uraganą, o tu stovi ir nežinai, ko nori ir ką tu čia veiki.Gyvenimas Lietuvoje tikra fantastikos knyga. Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet dabar čia – pragaras. Anksčiau to nemačiau, pats buvau užliūliotas tos dainelės: gerai mokiauai, žaidžiau krepšinį, tikėjau žiniasklaida, o laisvalaikiu “maištavau prieš tėvus” gerdamas su draugais kokiame nors senamiesčio užkaboryje. Visa tai man atrodė labai faina, gyvenimas buvo laimingas. Dabar į viską žiūriu visiškai kitaip. Visi mano draugai, pažįstami ir nepažįstami mano kartos vaikinai gerai mokosi, yra sportiški, tiki viskuo ką jiems pasako ir laisvalaikiu siaučia po senamiestį. Kodėl? Todėl, kad jie nęmąsto, nesugeba ar nenori to daryti: knygos tėra senelių laisvalaikio praleidimo būdas, masinė medija veikia mūsų mąstymą iki begalybės. Visi mes esame ne individai, o masės. Masės, kurios formuojasi pačios savo noru ir pačios spjauna į žmogaus individualybė iškeldamos aukščiau kitų tik savo numylėtuosius popsinės ir kičinės kultūros stabus.
Visas šitas smegenų dulkinamas vyksta todėl, kad nieks jam nesipriešina, nenori priešintis. Man labai baisu, kad aš buvau paveiktas to. Kagi, laikas truputėlį pakeisti esamą situaciją, apkarpyti kažkam sparnus, truputėlį pasišaipyti iš dabartinės Lietuvos “kultūros”... Įdomu kaip...





Gegužės 18 diena, Palanga

Dabar savaitgalis ir aš ilsiuosi prie jūros. Dabar, kai rašau, sėdžiu kopose. Čia apstu merginų, bet visos jos vienodos, tie patys drabužiai, mintys, gyvenimas. Jos nesistengia pasirodyti kitokios, bijo tos, jos nenori išsiskirti iš minios, nes bijo būt atstumtos. Vakare bus didelis koncertas, į jį suplūs visa šita masė. Žinoma gros “Planet Lithuania” dievukai. 4 apokalipsės raitėliai, štai, kas jie tokie! Jie valdo jaunimą. Jie diktuoja madas, formuoja tave. Nekenčiu jų dar labiau. Nors galiu padėkoti tai kalei, kad atvėrė akis. Kagi, sugalvojau, kaip paįvairinti šitą smegenų plovimą – nusprendžiau atjungti koncerto metu elektros tiekimą  scenai. Elektros skydinei parašysiu: “Partizanas (dar vienas fainas žodis iš žodyno) atėjo, kad sužlugdytų valdžią ir sukrėstų visuomenę”.

Ta pati diena, po keleto valandų

Jėga! Jie knisosi po miestą 2 valandas, kol atrado mano perkirptus laidus. Dabar aš – maištautojas prieš visuomenės normas, santvarką ir mąstymą, dabar aš – PARTIZANAS! Galvoju, kad reikia man įkurti kokią draugiją, kurioje rinktūsi žmonės nepraplautomis smegenimis, bet ar liko dar tokių?

Gegužės 19 diena, Palanga

Šiandien buvau priverstas su mažesniu broliu ir motina žiūrėti teliką, nes lauke baisiai lijoo daugiau ką veikti neturėjau. Rodė serialą apie idealią šeimą: tėvai abudu katalikai nerealūs, 4 vaikai, visi gerai mokosi ir daug šypsosi. Visi jie velniškai laimingi, nesutarimus sprendžia susėdę ratu ir visada randa išeitį, sugeba atleisti ir užjausti, neturi jokių trūkumų. Žodžiu jie – mūsų visuomenės pavyzdys, tobula šeima. Aš jų taip nekenčiu! Motina baisiausiai žliumbė, aikčiojo, o man viskas atrodė taip juokinga. Nenoriu tapti tokiais zombiais kaip jie, nes jie – antžmogiai, idealūs žmonės! Bet ar idealus žmogus vis dar yra žmogus? Nuo vaikystės man kalė, kad turiu siekti savo idealo, tačiau kas iš to? Gal aš nenoriu jokių idealų? Gal aš nenoriu būti idealiu?
Išėjau iš namų ir visą naktį pragulėjau kopose: dieviškas jausmas yra gulėti ant šlapio smėlio ir klausyti, kaip čia pat, už kopų, jūra skalauja krantus. Aš mačiau žvaigždes, jaučiau, jog esu tik mažytis šūdukas milžiniškoje visatoje. Supratau, kad visatai nerūpi šūdukai, kad mano problemos įdomios tik man pačiam.
Kai ryte motina mane rado miegantį kopose, pašėlo. Paaiškinau, ką čia veikiau – pasakė, kad aš nesveikas. Dabar sėdžiu lėktuve, skrendu namo, turėsiu truputėlį “pasikonsultuoti” su psichologu...



Gegužės 23, Vilnius

Viskas. Aš pabėgau iš namų! Pavogiau iš motinos 60000 eurų (visas santaupas) ir pabėgau. Tuos pinigus vistiek būtų išleidus daiktams pirkti (daiktų pirkimas yra jos manija), o daiktų aš nekenčiu, nes ji mano, kad jos laimė priklauso tik nuo turimų daiktų kainos ir kiekio. Kagi, dabar sėdžiu prie Neries ir geriu alų. Reiks eit susirasti kur pernakvoti.

Birželio 7

Buvau užsiėmęs, tad ilgai nerašiau. Per porą savaičių suradau 2 žmones, kurie neabėjingi visuomenės nudurnėjimui, jiems irgi užkniso šitas smegenų plovimas. Jie 2 yra iš asocialių, neturtingų šeimų, todėl jų problemos truputį skiriasi nuo manųjų, tačiau manau, kad mūsų tikslas bet kuriuo atvėju yra bendras.Dabar mes parodysim pasauliui, kad yra ir kitas frontas, kuris kovoja už gyvenimą tokį, kokį mes jį kuriame, o ne kokį mums parodo televizorius. Nusprendėm kitą savaitę prispausdinti pas viena mano draugą atsišaukimų ir juos paplatinti mieste. Kuo didesnis bus mūsų, pasipriešinusių, ratas, tuo greičiau ir daugiau mes galėsime nuveikti kažką naudingo. Šiandien tryse ėjome gatve ir sutikom vieną iš spindinčiųjų Lietuvos padangės “žvaigždžių”, tai nusitempę už kampo “simboliškai” jį paspardėm, paaiškinom, kas yra kas Lietuvoje ir, kad nuo šiol PARTIZANAI (taip mes pasivadinom) darys tvarką visur, kur pasirodys. Va čia yra tikrasis gyvenimas!

Birželio 12

Spėkit, kaipgi pavyko mūsų atsišaukimų platinimo akcija? Ogi niekaip. Vos tik pradėjom dalinti atsišaukimus, smerkiančius proto dulkinimą MASS MEDIOS pagalba ir šaukiančius išmesti elektroniką pro langą, prisistatė keletas uniformuotų "gaidžių" ir mums teko pustytis padus. Beje, pasiėmiau iš bibliotekos nuostabią knygą apie tai, kaip vienas mano amžiaus vaikinas sugeba išbristi iš narkotikų liūno. Manau, kad esu į jį panašus ir man tikrai pavyks kažką pakeisti. Ryt naktį darysim reidą į miestą – katedros aikštėje, ant grindinio parašysim manifestą!

Birželio 13

Šū*as!, maniškius pagavo, o tie debilai norėdami nusiplauti įskundė ir mane, per "teliką" parduotuvės vitrinoje mačiau savo nuotrauką – dabar manęs ieško kaip recidyvisto ir chuligano (beje psichiškai nestabilaus), kaltina žmogaus užpuolimu ir sumušimu, jaunimo moralinio luošinimo (kurgi ne) ir chuliganizmu sunkiu mastu. Kadangi nusikaltelių šiais laikais nėra daug, bijau, kad jie netruks mane pagauti.

Rugpjūčio 7

Prabėgo pusantro mėnesio nuo to laiko, kai baigėsi motinos pinigai, už paskutinius centus dar nusipirkau popieriaus dienoraščiui. Gyvenu netoli savartyno su daugybe beturčių. Iki šiol net nenumaniau, kad tokių esama, pasirodo tokių čia – pusė Lietuvos. Jiems aš jau nebegaliu padėti, aš net nebegaliu padėti sau, nes valgau atliekas kartu su jais ir parsiduodu pedofilams traukinių stotyje. Pasaulio man nepakeisti, man nepakeisti net savo varganos būties. Pas motina tikrai negryšiu – psichologinis gydymas man nebepadės, pagal visuomenės priimtas normas aš nurašytas psichopatas, kurio ieško policija. Mano žydra svajonė kažką pakeisti ir pasipriešinti išgaravo kaip dūmas, dabar esu žlugęs...

2016 sausio 6

Įvyko neišvengiama – mane sugavo, tardė, gydė. Puse metų praleistų ligoninėje mane smarkai pakeitė. Aš praradau viltį ir tikėjimą, aš vėl tapau lėle, kuri žiūri televizorių, skaito spaudą ir šventai tiki, tuo, ką jam sako. Aš vėl žaidžiu krepšinį ir gerai mokausi, turiu durną paną, kuriai rūpi tik jos kvailos draugės ir ji vis dūsauja, kad aš jos nesuprantu. Bet dabar aš – visuomenės atstovas, toks, kaip ir visi!
Sakydomai pasaulio pabaiga ar apokalipsė mes būtinai matome armagedoną, baisią gamtos katastrofą, karą ar kažką panašaus. Bet taip nėra! Psaulio pabaiga jau prasidėjo ir pradėjome ją mes, kuomet pabandėme perspjauti gamtą, vienintelį Dievą. Dabra mes nesame, mes egzistuojame, tačiau mes nebesame tuo kasbuvome, mes nebesame žmonės!
Tačiau man dar liko 1 malonumas, 1 afera, 1 spjūvis pasauliui į veidą, kurio niekas iš manęs neatims...




PROTOKOLAS

Vardas, pavardė: kūnas neatpažintas
Gimimo metai: apie 1998-2000
Mirties priežastis: galvos kiaušo ir smegenų visiška deformacija
Išvados: Savižudybė šaunant į galvą iš medžioklinio šautuvo. Kulkos kalibras 12,2mm. Savižudybės priežastys nežinomos
Mirties laikas: 2016.05.14
Mirties vieta: Vilnius, traukinių stotis