Velniop (aukštai pakelta galva)

Kai vaikščioti pradėt atėjo laikas,
suėjo visas mano kaimas,
pažiūrėt kaip atsistosiu
ir linkėjo laimės.
„Toli nueis“ - stebėjos,
kaip mikliai šokinėjau klasėm
ir dūsavo davatkos
tyliai ir nedrąsiai -
ak, kaip gražiai dėlioju kojas
tarp nedorybių,
taip nemokėjo jos. Šypsojaus.
Aukštai pakelta galva
žingsniavau
ir vis kiti man modavo,
kur kvietė širdimi - buvau.
Kur tu siuntei -
ten irgi nuėjau.