Giltinėlė (juodraštis)

Supas pakelėj ant smilgos
Giltinėlė iš pasaulio krašto,
Nešina būtim ilga neilga,
Laksto mintimis tarsi iš rašto.
Skaito ji tave, skausmu nudilgo
Tokį paprastą, likimo neštą
Į pasaulį tarsi didžią naštą.
Skausmuose į žemę susupstytą
Lyg voratinkliu mintim raizgytą.
Ir džiaugsmu ar ašarom į kelią
Viltimi šviesia tolyn viliotą,
Grįžtantį atgal į savo dalią
Skausmo ašarų vilnim šarmotą…

Supas atminty lemtis,
Supas atminty būtis,
Supas…
Nukerta voratinklį
Pačioj ploniausioj vietoj
Giltinėlė dalgeliu,
Supykusi ant visko,
Kas minties nušviesta,
Kas per amžius sugodota.

Giltinėle, pasilik už durų –
Rankena jų nuimta.