Nebe

Mano pėdsakus ten, kur prasideda rūkas,
kur šviesa nebetenka reikšmės, kur vėsu
Mano žingsnius visus jau senokai nutrynė trintukais
kaip surast tau mane – pasakyt nuoširdžiai negaliu.

Užsikimšęs ausis tu taip saugojai manąjį juoką
ir uždengęs delnais širdyje šildei žodį „tikiu“
Nebesaugok, mielasis, žinok visiškai nebeverta
išbarstytas kaip uogos jis jau tarp debesų.

Baltos dienos palikę mintis sparčiai slenka
akmenuotom grindim, tom, kur mena žingsnius.
Mano juokas paleistas su vėjais į saulę čia verkia
Neberink, jau dabar tai visai nesvarbu...