Hemofilija

jis nuėjo į rudenį.
mačiau, kaip užsirūkė.
negalėjau įsivaizduoti
rūkančio vyro
ir savo jausmų jam,

išskyrus neapykantą

tada greitai nusigręžiau

ir sutikau seną pažįstamą,
jis buvo po insulto

mes neklausinėjome vienas kito:
„kaip tu grįžai“ nesakėme:
„alio, aš jau namie“

ant tvenkinio krašto gulėjo
išriesto kaklo ornamentas
iš snapo per purvą
tįso raudona dar šilto kraujo
srovelė

tą vakarą aš nesuradau gražių žodžių
tik ilgai glosčiau nekrešantį kraują