Viskas ir taip turėtų būti aišku

Per vyzdžius, įrėmintus melsvos šviesos žiede, skamba tyla. Sėlindamas per sidabrinius skutelius ir supuvusius baltus safyrus, purpurinis liežuvis laižo ir kandžioja žaizdas, įrėždamas jas dar giliau. Galūnės nesąmoningai nuslysta baltu marmuru kartu su ledinio vandens srove, bet niekas to nepastebi.
Jos atsitraukia atgal į kambarį, kurio sienos kadaise buvo išpurkštos vaivorykštės spalvomis.
Aš dejuoju ten, ilgėdamasis tolimų vietų ir maldaudamas virpančio mėlynojo tunelio. Aš eisiu juo ir pasiekęs galą pasižiūrėsiu į tuštumą. Apsižvalgyk. Sss, tik niekam nesakyk.
Jis įkalintas rutulyje, ir šviesa šviečia per jį ir rėžia jo akis. Ir rėžia mano akis. Čia nėra jokio šešėlio, tik šviesa, šviesa, šviesa. Užsimerk stipriai, bet ji vis tiek čia. Užsimerk dar stipriau, bet ji vis tiek čia.
Jis kniūbsčias krenta ant žemės, sukabinęs rankas pakaušyje ir susiriečia į kamuoliuką.
Skaidrus skystis pripildo kambarį iki paskutinio kvadratinio centimetro.
Ha-ha-ha!
Eik velniop, tai nejuokinga.
Ha-ha-ha!
Eik velniop, tai nejuokinga.
Ha-ha-ha!
Eik velniop, juoke.
Pažiūrėkit į jį! Pažiūrėkit į jį!
Sukiojasi, blaškosi, dreba bandydamas atsikelti, kol sudūžta į mažus deimančiukus. Tokius, kokie atsiranda ant žemės po automobilio avarijos.
Aš pasiimsiu tave į kvadratinį pasaulį.
Viskas nukrinta nuo krašto ir išnyksta su dusliu garsu. Lyg burtininkui pamojavus lazdele.
"Na, mano kvailasis juokdary, mano meile", - jis pamojuoja savo kvaila lazdele ir mes virstam dūmais.
Pavirtęs dūmais, jis eina toliau.
Ir vėl ateina. O jei tu užsičiauptum, kartais išgirstum jo neramų, negilų kvėpavimą.
Iš tamsos jis vėl šaukia savo vardą.
Ir nueina sau.