[...]

velnias,
kažkaip nepabosta žiūrėti, kaip aš,
ne, ne aš tik mergaitė,
Kvailutė vardu Nevisprotė pavarde,
dienos ir žibintų šviesoje vis kitaip pasirodanti,
marširuoja asfalto kilimėliais lapkričiui į parankę įsikibus.
tas, beveik paskutinis apvaliojo stalo ginklanešys,
puikiai moka žongliruoti suodžiais ir sniegu,
kartais linksminasi man, ne, mergaitei, ne man,
pro sagos kilpą įgrūsdamas vėją palei krūtinę,
o mergaitė po metaliniu dangumi rankomis daužo
lyg į lapkritį, lyg į kitą kažką, nes,
kvaila būdama nesuvokia, kad besieliui procesui
nieko neskauda.

              ir taip kas sekmadienis.