Žiema

šiąnakt ateis žiema.
o tu, pakeldamas akis man pasiguosi,
kad akmenys apėjo žolėmis,
kad prisiglaudęs pakalbėt prie gluosnio,
širdy ramybės niekaip nerandi.

ir ilgesiui po kojom pulsi –
nebegaliu. išgelbėki mane.
aš niekad nemaniau kad pasiduosiu
laukinį paukštį užauginsiu savyje.

mintim norėčiau darsyk pakartoti:
prisimenu jaukumą kuždesių.
tavųjų rankų apsakyt nemoku
jos nuramino gėlą mano akyse.

truputį sopa laiką – valandos sunkėja
akimirksnių daugėja kupančioj tyloj
o niekaip nenustojęs suokti juodas
numiršta varnas gluosnio šakose.

negimę žodžiai springsta ir nuskęsta
pabyra lapai. medžiai nuogume.
prisilietimų laukiantys veidai sapnuojas
visad tikėjau grįžtančiais. o tu dabar – tiktai slogi dvasia.

norėjau nuraminti žvakę, užmigdyti naktį,
tačiau žiema už durų. aš – jos širdyje.
tavy įaugęs gluosnis, snaigės nenustoja leistis
nėra jau mūsų. baigėmės daina.