Rudenis glostymas (juodraštis)

Jutimais paglostysiu aitrų kankinantį žodį,
Tarp lapų šiugždančių sopuliu jis suspindės.
Jausmai sušnarena dangaus išplonėjusioj drobėj,
Sužvarbę plevena kančia ilgesinga širdies.
Tolsta ruduo už pilkšvų debesynų properšų,
Stingsta malone ramia lyg pleventų žara,
Gruodo dilgi adata jausmingumą užlopo
Šalenančiai stingstančia kraujo kaitra.
Aukoju rudenį blėstant vakariam ugniakurui –
Miglos tirštumoj Kalėdų žvaigždė sužibės.
Ašara blykstelti tylą bežadę prišnekinus
Kristi kančia šlapdribos – nebylios netekties.
Išbrendu liūdesį, rudenio sopulį skalsų,
Glostyman rūko balzamo viltingai supuos.
Brėkšti kartu su dangaus amžinybe pavargus,
Krisiu su pirma snaige – kruopelyte vilties.