Tobulas rutulys ir sunkios pagirios

Kartais gali nueiti net iki virtuvės, bet vos tik pastatysi drėgną ir nejautrią pėdą ant šviesiai gelsvo linoleumo – viso pasaulio skardiniai būgneliai prabils savo tarškančiais balsais.
Galimas daiktas, man pavyks atidaryti šaldytuvą. Galimas daiktas, šiandien net užkaisiu virdulį vandens.
Visos dienos iš esmės vienodos, net jeigu neiškiši galvos pro langą, šiaip ar taip nėra į ką žiūrėti.
- Aš nevalgau mėsos, - paaiškino jis.
To ir bijojau. Atsikandau sumuštinio ir susiraukiau daugiau iš baimės, nei pasibjaurėjimo. Skonis nebuvo toks jau netikęs, bet negalėjau susilaikyti nesurikęs:
- Kokį šūdą, kokį šūdą!
- Tofu, - paaiškino jis.
- Neįtikėtinas mėšlas, - pakomentavau ganėtinai atsainiai, dėdamas likusį sumuštinį atgal į lėkštę.
Nusišluosčiau rankas į džinsus ir atidariau šaldytuvą.
Rodžeris. Mes turėjome tiek maisto, iki kol pasirodė tas sumautas veganas. Pasiėmiau porą mozarelos lazdelių ir moviau pro duris, rizikuodamas susidurti su stakta.
Kartais atrodo, kad kažką praleidau. Prisimenu, kaip ėjau koridoriumi. Negalėjau leistis laiptais, nes kojos sunkiai klausė. O ir rankos svėrė prie žemės kaip kažinką. Jaučiausi kaip gaisrinės žarna. Mindžiukavau prie lifto, kol skaičiai tingiai perdavinėjo švieselę tarsi kokioje kvailoje estafetėje. Siaubingai užsinorėjau myžt, bet nebegalėjau grįžti atgal į kambarį. Ten tvyrojo kažkas itin bloga. Mano galva visiškai neveikė, todėl negalėjau suvokti to blogio priežasties, bet į kambarį grįžti nebegalėjau.
Skardžiai dzingtelėjo ir lifto durys prasivėrė. Įvirtau sunkiai gaudydamas kvapą. Užverčiau galvą ir, lempai efektingai plieskiant tiesiai man į akis, pamėginau įsigilinti į esmę. Sako moderniuose liftuose nebūna tos nemalonios atotrankos, kai visi organai per centimetrą kitą kilsteli viršun, ir širdis akimirkai įstringa gerklėje. Kelis kartus sudaviau sau per ausį, nes šokinėti ant vienos kojos neturėjau jėgų. Erzinantis ūžesys bemat išnyko. Nekenčiu slėgio.
Dar vienas dzingtelėjimas ir vimdantis jausmas praėjo. Išsitiesiau visu ūgiu – kaip žmogus, kuris ketina gyventi amžinai – ir susikišęs rankas į kišenes neskubėdamas nupėdinau gatve žemyn. Buvo pakankamai šviesu, kad galėčiau įžiūrėti automobilių numerius. Žinoma, tik tų, kurie priparkuoti prie šaligatvio. Kaip mieste, kuriame niekuomet nieko nevyksta, aušo neįtikėtinai ramus rytas.
Žibintas gatvės gale nedegė. Tiesą sakant, jau buvo tiek prašvitę, kad galėjau apsieiti ir be likusių. Atsistojau po greičio limitą nurodančiu ženklu ir ėmiau tikrinti kišenes. Zippo gulėjo vienoje iš daugelio Denio žvejybinės liemenės kišenių. Džiaugiausi, kad susivokiau nustverti ją prieš išeidamas. Su cigaretėmis buvo sunkiau. Užtat radau dešimtinę.
Žaisdamas žiebtuvėliu priėjau visą parą veikiančią degalinę. Viduje grojo vieną iš pažįstamų kalėdinių dainų, bet negalėjau prisiminti pavadinimo. Pamėginau dainuoti kartu, bet balsas buvo toks užkimęs, kad pasidarė nejauku.
- Ei! – pasakiau.
Pabeldžiau į prekystalį. Niekas neprisistatė, neparodė nė menkiausio susidomėjimo. Šikniai. Pasiėmiau pakelį Red Apple ir išėjau. Tikėjausi, kad kas nors pasivargins mane sustabdyti, tačiau taip neatsitiko. Ką gi, ne mano problema.
Gatvės viduryje stovėjo mergaitė geltona striuke ir mėlynais kaliošais. Aš mechaniškai kilstelėjau ranką ketindamas žvilgtelėti į laikrodį ir tik tuomet prisiminiau, kad palaidojau savo Timex‘ą vakar vakare, kai susinervinęs klūpojau prie klozeto. Šiaip ar taip tai neturėjo didelės reikšmės. Netoliese laikrodžių taisykla, o jos iškaboje – kuo tikriausias laikrodis. Rodė pusę septynių ryto. Pusę sumautų septynių ryto.
- Ei, vaike, - šūktelėjau aš, batu sutrindamas cigaretę.
Mergaitė metė į mane neramų žvilgsnį, tačiau iš vietos nepasijudino.
- Vaike, kokį velnią išdarinėji ant ištisinės linijos?
Ji krūptelėjo tarsi nuo antausio ir aš jau rengiausi taisyti padėtį ištardamas keletą švelnių, vaikams priimtinų žodžių, kai mergaitė užvertė galvą aukštyn ir gailiai sucypė.
Ūžtelėjimas, šlumštelėjimas, triokštelėjimas – viskas įvyko taip staigiai, kad aš praradau pusiausvyrą ir išsitiesiau ant šaligatvio.
- Dėde, dėde! – užkaukė mergytė nelyginant sirena.
Apimtas siaubo įsistebeilijau į galingą siluetą, pavojingai balansuojantį ant daugiaaukščio stogo atbrailos.
„Ei, EI! “ norėjau sušukti, tačiau nespėjau, nes stambus asilas nėrė žemyn. Sekundę jaučiau jo nuo pagreičio svylančius riebalus su baisinga jėga rėžiantis į mano sustabarėjusį kūną. Kitą akimirką jau stovėjau apsikabinęs stulpą, tirtėdamas iš siaubo ir stebėdamas kaip mažomis srovelėmis iš storulio teka jo vidaus skysčiai. Kraujas, šlapimas, limfa – kas tik norit.
O paskui visi jie pasipylė nuo stogų. Šimtai, tūkstančiai žmonių krito iš įvairaus aukščio, keldami nevienodą ūžesį ir ištykšdami stebėtinai įvairiomis formomis.
Net nepastebėjau, kaip vaikas atsirado šalimais ir kibiomis rankutėmis įsikibo man į koją.
- Kur tavo mama, - sumurmėjau nejučia.
- Mano kojinės prakiuro, - pasigirdo iš apačios.
Nustebęs žvilgtelėjau žemyn ir pastebėjau, kad ji dėvi storas vilnones pėdkelnes, išmargintas visomis vaivorykštės spalvomis.
- Žinau, nupirksiu tau kitas, - pažadėjau.