Nepamiršiu

Tavo nepasotinamai audringo ir baugiai raminančio žvilgsnio...
Tavo kraujo ryškumo, aksomo lūpų aistros...
Tavo rankų ir tavo širdies nepamiršiu
Man vis trūksta pajusti iš naujo vilties.

Mano siela tuščiam kambary,
Lyg be oro svaigiam goduly...
Niekada nedalint, niekada nepaleist,
Savo meilę man tenka apleist...

Ir tik aidu šaukiu jau tylos nenustelbsi,
Kas tarp mudviejų buvo tu turi man atskleisti.
Privalai man atleist ir paleisti.

Aš turiu pasikeist,
Ir nedrįsk manęs teisti...