Rašytojo kritika

-Talento neturi, o rašyti juk norisi?, - juokdamasis pažiūrėjo į mane Rašytojas, - Na, pažiūrėkim ką čia turi, - net akiniai storais stiklais šokinėjo ant nebejaunų skruostų, kaip jis linksminosi skaitydamas mano poeziją.
Kalėdos man šiais metais atėjo per anksti, gaila, kad Kalėdų Senelis tapo senstelėjusiu inteligentu, didžiuliais akiniais, žila galva ir pilkšvu kostiumu. Ir dovanų, panašu, negausiu. Niekas nepatapšnos per galvą ir nepaskelbs, kad atrado, tarkim, naująją Sagan ar bent jau Ivanauskaitę.
- Taip... Eilės apie antikvarinę kėdę. Na jau, vaikeli!, - jis geranoriškai nusišypsojo ir pažiūrėjo į mane užjaučiančiu žvilgsniu.
Kaip tik ta kėdė šiuo metu buvo patogiai įtaisyta po mano užpakaliu, tad nedrįsau ginčytis, o gal ir nevertėtų.
- Būdvardžiai, būdvardžiai, - daugiau sau nei man, bambėjo jis, - Visi jūs, pradedantieji, darot šitą klaidą. Grakšti, daili, lenkta, subtili, raižyta.... Koks skirtumas! Svarbiausia – jausmai!
Jausmai. Vienintelis dalykas, kurį jaučiu dabar, tai senkanti pagarba vyresnio amžiaus žmonėms.
- Nėra loginio ryšio. Ir ką ji sau galvoja...
Dabar dar prisikimšo pypkę ir pasimėgaudamas prisidegė. Ach... Ar galima dar labiau patvirtinti stereotipą? Bereikšmiu žvilgsniu tyrinėjau minėtajį kostiumą ir piktai klausiau savęs kokį loginį ryšį galiu rasti tarp savo  netyrų jausmų, laukinių išgyvenimų ir netramdomų emocijų. Žinau žinau. Didelį.
Ir žinau, tai apie kėdę, bet palaukit.. Nurijau pasipiktinimą ir klausiau toliau. Dabar mane bent jau supo saldžių dūmų debesis.
- Suknelė, bateliai?, - garsiai atsikrenkštė tautos pažiba, - Kas tas Manolas?
- Tas pats kas Jimmy Choo, tik šiek tiek geriau ir prašmatniau, - dabar jau aš pakelta galva galėjau šnekėti jam nesuprantamus dalykus, tiek iš tos mūsų inteligentijos.

Jis pareiškė, kad kaip pradenčiajai neblogai, tik galėčiau vartoti mažiau užsieninių pramanų, kad ir kas tai bebūtų.

Aš visada norėjau būti rašytoja, mano senelis – irgi.