Dūstantys miražai (juodraštis)

kur tiek erdvės
tenai nebejauku
lyg sielai vietos
platumoj per maža
toli už girių
mėlynų skliautų
klajoja dūstantys
miražai
klajoja žodžiai
aitrūs purvini
kalena ugnį
springstančios
patrankos
tik nuo miražų
nuo žvaigždžių
šulny
vaikelį saugo
švelnios rankos

pasaulis daužos
springsta rūstumu
ugnies ir žodžių

lyg Žemėj vietos
būtų maža

pakimba virš
skrajojančių
vilties namų
skausmingai
dūstantys
miražai

nešviečia jie
spingsulės akimi
neatgina nuo maro
ar nuo bado
pasaulis žūsta
tvilkdęs viltimi
neradęs savo
švento Eldorado

neleiski rankai
svirti neviltin
apsaugoki nuo siaubo
vaiką mažą
tegul sau smilksta
springę ugnimi
kas naktį
dūstantys miražai