Emerikė

Jei gyvenčiau emerikėj, vienoj ar kitoj,
    vienam iš langų,
niekada nenorėčiau
    čionai
— aštuonerios valandos tykion nebūtin —
čia daug, per daug tamsių yra
    langų,
o niekam tai nerūpi --
tuose languose vis, atrodo,
važiuoja dvirAčiai trirAčiai
    vaikai
— pirmyn-atgal skaudžiom būtim —
aplink juos ištirpsta sniegas,
sudrėksta žemė, dešimtmečius nebegyva,
    išdygsta gėlės
— baltos, raudonos ir juodos; nafta —
beržai, stačiai ir skersai iššukuoti,
    gluosniai ir
sportbatis, raišteliais į viršų ten pakabintas,
— aukštyn-žemyn pinčiukas lipo ir taip užsiliko —
tuose languose vis, matau,
verda, cypia, net kaukia
    arbatinukai,
įraudę, variniai,
— šaltyn-karštyn, bet be gyvenimų —
tik niekam tai nerūpi --
jei norėčiau ilgiau pagyventi
    be tų tamsių langų,
važiuočiau emerikėn, vienon ar kiton,
— aštuonerios valandos iš nebūties —
dvirAtė trirAtė
    ar visai net be ratų,
tik su pinčiuku ir
    sportbatį paimčiau,
nes niekam tai nerūpi,
— visų languos rytais ropoja vorai, mėlyni, nuodingi —
bet ir man tai nerūpi--