aš - paukštis

Kartais geriau gyventi sapnais. Net ir košmarai būna geriau nei realybė ir tikrovė.
Versdama savo gyvenimo lapus buvo visko, bet tokios savijautos kaip dabar neturėjau.
Noriu užverst knygą, savo gyvenimo knygą, nes viskas dužo, skilo į milijonus mažų šukių,
nes nesitikėjau to niekada. Nežinojau net ir nesapnavau, kad taip galėtu buti. Buvo pažadų.
Aš jais tikėjau, tikėjau visais, o dabar niekuo. Visos mano svajonės žlugo, taip pat ir visa
ateitis. Nebenoriu daugiau nieko, nebenoriu verst lapų toliau, tik kad jie būtų išplėšyti,
kad lapai būtų plėšyti, o knyga užversta, padėta ten kur niekas jos daugiau nematys.
Noriu to dabar... DABAR... daugiau nieko. Juk visada aš likdavau kalta nors nieko nepadariau.
Visada už visus turėdavau atsakyti. Visada aš... kuo toliau, tuo mano kelį vis daugiau duobių,
kurios niekada daugiau nebus išlygintos. Prisiminimai ir lieka prisiminimais, kad ir koks mano
kelias trumpas buvo noriu jį užbaigt, noriu, kad jis baigtūsi. Man reikia išsivaizduoti, kad
turiu sparnus, turiu juos. Jie mano mintyse...
Prieinu ten kur nusidriekia smėlynai, dykuma. Vėjas tyliai pučia, toks šiltas ir toks
paskutinis. Esu aukštai, galėčiau net paliesti dangų, bet dar nepasiekiu. Danguje paukščiai,
jie virš manęs suka ratus. Jie moka skrist nes turi sparnus, aš ir moku, bet moku krist žemyn,
bet juk skrisiu... greit skrisiu... dabar jau prieinu prie pat skardžio krašto. Aš dabar
krisiu, bet po to jau skrisiu, nes turėsiu sparnus. Skrisiu su visais, kurie irgi norėjo
sraidyti, ir nemokėjo, bet jau moka. Pagaliau... dar vienas žingsnis. Atsispiriu ir krentu...
žemyn..., bet aš skrisiu, aš tikiu jau... aš skrisiu... skrisiu su paukščiais su kitais...
skrisiu skrisiu skrisiu... jaučiu kaip vėjas pučia man tiesiai i veidą... krentu... matau vis
artėjančia žemę. Ir tuo pačiu tamsą... tamsą kuri mane pavers paukščiu... amžinai... ir mano
knyga prasidės jau iš naujo, bet ta knyga nebebus tokia kaip ankščiau. Ji bus švari surašyta
baltu rašalu. Mano norai bus kitokie. Pamiršiu, kad norėjau degint seną knygą, ir prisiminimai
jau nebebus prisiminimais, nes neatsiminsiu kad tokia net buvo. Neatsiminsiu kas aš pati buvau.
Dabar laiminga, nes laisva. Laisva, nes moku skrist, nes esu saugi tarp žemės ir dangaus, nes
esu laiminga su kitais, nes esu paukštis. Nebebus nei duobėto kelio, nei reikalingų pažadų,
nei košmarų... busiu tik aš, vėjas, dangus, žemė ir paukščiai...