Noras

... panorau vieno riešuto: jis toks storas, blizgantis saulėje... Pagalvojau, kaip bus skanu...
Pribėgau jo pasiimti: ilgai  kandžiojau, ritinėjau rankose. Svajojau jį išlukštenti.
Nekantrumas didėjo, seilės kaupėsi ... Jaučiau mintyse, kaip jį kramtau...
      Ir pagaliau aš jį įskėliau, apsidžiaugiau iškart, pirštais lukštenau, kaip maža mergytė lukštelį po lukštelio mečiau žemėn. Spaudžiau delne tą riešutą laukdama, kada išvysiu branduolėlį.
        deja... radau suvytusį, visai lukšto šone pasislėpusį, susitraukusį branduoliuką. Aplinkui jį net pelėsių buvo.

            Nuo tada nebenoriu daugiau patirti meilės.