Tebūnie

Net nežinau, ar ilgai išbuvau su užkišusiais man ausis Skirmantės Ramanauskaitės žodžiais, bet džiaugiuosi, kad  juos galiu atsiminti ir džiaugiuosi ne tik dėl jų.
- Skirmante, labas, -pasakiau nepaisydamas ir net užmiršęs, kad mus stebi Savęspi scenoje sutilpusios publikos akys. -  Ar jau esate turtinga, ar dar būsite? Vos beatpažinau.
- Jeigu pažinote, vadinasi, jau esu turtinga. Labas, ponas Pranai, - pasisveikino.
- Regis, keičiamės po truputį, ar- ne? Bet dėkui Aukščiausiam, kad tai darome, būdami prie darbų.
- Aš jums padėsiu.
- Man?
- Aš pati pasisiūliau. Ir ne todėl, kad čia lengviau.
- Žinau, Skirmante, kad neieškai, kur lengviau. Galėjai būti Amerikoje, bet... va kur, ant Karlonų kalnelio. Atsimenu jus iš Radijo karietos laikų. Ir...
- Kad atsimenate iš tų laikų, puiku! O ką reiškia “ir“?  Norite kažką pasakyti?
- Net pats nesuprantu - ką? Jaučiuosi taip, lyg būčiau Radijo karietoje. Nesąmonė! Neįtikėtina! Geriau niekam apie tai nekalbėti, bet.. Sakyčiau, pirmas kartas, kuomet taip sąžiningai suprantu, kad atsikartoja žlugusios karietos jausena. Pastaruoju metu jau sugebėdavau po truputį kažką atsiminti iš jos kelionių, bet kad jausčiau taip tiksliai atkartojamą dvasios būvį, atrodo, kad –ne, taip dar nebuvę. Tai man naujiena.
-Tikrai? - kaip man atrodė, mįslingai šyptelėjo Skirmantė ir dar mįslingiau paklausė: - Kažin, ką  tai galėtų reikšti? Bet gal pasitikrinkite, ar tikrai tai Radijo karietos jausena? - lyg paklausė, lyg paprašė.
- Stengsiuosi, bet jaučiu taip, kaip sakiau. Neegzistuotų protas, sakyčiau, kad esu Radijo karietoje. Ir dėl to neturėčiau jokios abejonės. Jokios! Įsitikinimas lygus šimtui procentų.
- Ką gi, sėkmės, - palinkėjo ji ir pakartoto jau anksčiau sakytus žodžius, kad ji man padėsianti. Atrodė, kad nori daugiau pasakyti, bet apsižvalgiusi aplinkui, šyptelėjo ir pamojavo: - Atia, ponas Pranai! Kol Radijo karietos nėra, laimingos kelionės Grįžulo ratais.
- Nešiepkite, Skirmante. Man labai nelengva. - Ir kažkodėl paklausiau: - Sakote, kad reikia pasitikrinti, ar tikrai atsikartoja Radijo karietos būsena?
-Kol iš čia niekas neveja, kodėl nepasitikrinti ir kartą, ir šimtą kartų, ir visuomet, kai tik pasitaiko tokia galimybė, - pasakė ir man tai buvo lyg iš priesaikos...
Atsivėrė erdvė.
Man tai jau nebuvo žvyrduobė.
Jausmuose dar giliau įsisiurbė buvusios Radijo karietos pasaulis.
Dar nežinojau, kad greitai jis atsiras ir regėjimuose. Pradžioje maniau, kad tai vis nuopelnas užmaskuotos žvyrduobėje scenos, kurią – kaip jau sakyta -  gavome dovanų, būdami su Vidiniu Savęspi ir kuri savo žemišką veiklą pradėjo šilinių dzūkų krašte. Tačiau labai reikšminga įsidėmėti, kad, sakyčiau, ypatingą vaidmenį atliko jos maskuotė.  Ne per bažnyčią ir poterius, o per ją, maskuotę, suprantu, kodėl Dievas yra, o mes jo nematome. Tokios maskuotės galia netgi žmoguje sugeba paslėpti daug dalykų nuo jo paties žinojimo –kiekvienas mūsų turime kur kas daugiau, negu žinome. Beje, neaušinsiu burnos ir specialiai apie tai nekalbėsiu, nes, ot, ir dabar girdžiu sakant, ar neslystelėjau į šalį, išleisdamas iš akių svarbesnius žvyrduobės įvykius?
Numanau, kad kiekvienas, iš ten buvusių, juos matėme ir vertinome savaip. Mano kojų kelius vis labiau spaudė ant jų padėtos Biblijos knygos. Norėjosi atsistoti kaip būdavo  Radijo karietoje ir, nuėjus į jos biblioteką, padėti knygas įprastoje vietoje. Buvau įsitikinęs, kad biblioteka tikrai yra ir ją surasčiau. Savijautoje atsinaujinusi karietos  atmosfera darėsi priežastimi mano elgsenos ir supratimo, net bendravimo su aplinkos žmonėmis, jos auditorija. Apie tai negalima buvo negalvoti ir nesuprasti, kad esminis buvusios Radijo karietos bruožas yra būtent jos gebėjimas įmesti į žmogų stebuklingiausius dalykus ir jais gyventi, kvėpuoti, jausti, mąstyti. Kitaip tariant, parodyti karietos keleiviui, ko jis nežinojęs – kad mažiausiai įsivaizduojami dalykai čia pat, šalia ar net arčiau. Tai, kas kitur neįmanoma, Radijo karietoje buvo natūralu, suprantama ir nesistebi, kai atėjęs surandi joje Šv. Onos bažnyčią.
- O! Negi vėl? - atsikvėpiau pernelyg garsiai.
- Kas- vėl? - atsigręžė Jablonskynės Jonas.
- Nežinau, gal greitai iš šitų ratų iškrisiu, bet dabar  jaučiuosi esąs Radijo karietoje. Karietos nėra, o jausmas tapatus, kad būtų nuodėmė išsiginti jos. 
- Aš jau irgi nesuprantu, kas čia vyksta. Tai jau ne vaidinimas.
-Ne, tai ne vaidinimas, ponai, - atsiliepė Šv. Kazimieras. - Mokomės gyventi turtingesnėje aplinkoje. Beje, vežėjau, - pašaukė senesniu kreipiniu, - atsiversk  „Pradžios knygą“ Joje tau labai užkliuvo: „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa“
- Betgi tai neįtikėtina!.. 
- Netrukdyk restauruoti Radijo karietos, vežėjau.
- Ką jūs pasakėte?
- Pasergėjau, kad nesudaužytum, kas jau padaryta. Bet šį darbą geriausiai atlieka būtent ji, Biblija.
Šv. Kazimiero jaunas veidas pritemo, pagriežtėjo, kaktoje įsirėžė raukšlė, judesius užliejo ryžtas. „Nebus gerai“- pagalvojau.
-O sakykite, Dievo piliečiai, kodėl kiekvienam mūsų neištarti: „Tepasidaro šviesa“. Bet - ne! Labiau linkę paimti ir savo kalbėjimais menkinti, o neretai net niekinti Dievo tartą žodį. Bet- ša, apie tai daugiau nekalbėsim. Nežinau, kaip kuris skaitysite šitą Bibliją su vežėjo įrašais. Gal visai jos neskaitysite. Tačiau Dievas dar duoda mums laiko išmokti ištarti TEBŪNIE. Gal tebūnie Radijo karieta, gal Grįžulo ratai.. Juk ir žmogaus žodis, kuomet jis ištariamas taip, kaip  ji taria Dievas – irgi tveria šviesą, daiktus, pasaulį. Ir po žmogaus taip pasakyto TEBŪNIE atsiranda kūrybos žemė, dangus, visata..
Šv. Kazimieras nutilo, palygino rankos pirštais ant kaktos iššokusią raukšlę ir, matyti, apsisprendęs daugiau nepamokslauti:
- Kai žmogus  svarbius dalykus supranta per save, jis  juos labiau vertina, juose švariau jo akims išsiskalauja dieviškumo kūryboje pradas. - Ir atsigręžęs į  Joną: - Tikiuosi, kad  suprantate apie ką kalbu.
- Tebūnie, - atsiliepė Jonas, - Nežinau, ar kiti, bet aš Bibliją.. Šitą va, kuri dabar negarbėje, kuri sumurzinta parašais ir net nemažais tekstais, taigi sakau- perskaitysiu. Prižadu. - Ir versdamas „Pradžios knygos“ lapus: -  Atrodo, toks vargšas, šis Biblijos bendraautorius, kad net popieriaus negalėjęs nusipirkti. Būčiau žinojęs, tikrai būčiau  nupirkęs.
- Ačiū, ponas Jonai. Kitą kartą pasistengsiu, kad žinotumei. Žinoma, jeigu tas „ kitas kartas“ bus.
- Nepyk! Sakiau, kad jau nesuprantu, kas čia vyksta. Mane irgi kažkoks  kipšas tampo už liežuvio.
- Atrodo, kad nepaisant atatupsčiavimo, o per savo gyvenimo laiką buvote gerokai arčiau Dievo negu p. Pranas. Žmogus įsijautė į save ir patikėjęs, kad niekam nepriklauso, pradėjo taisyti Dievo raštą. Pagal savo supratimą. Paskaitykite, kas jo parašyta „ Pradžios knygoje“ po žinios: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. “
- Taip. Matosi, kad p. Pranui nepatikusi tokia žinia. - pasakė Františekas.
- Kodėl – nepatikusi? – pasigavo jo žodžius Vidinis. -Jis tiesiog jais suabejojo? Todėl ir atsiliepė raštu į raštą toje pačioje Biblijoje. O kaip atsiliepė, skaitykit!. Va, kaip parašyta:  „ Apie kokio tvarinio ir kokią pradžią Dievas kalba? Negi jis nesupranta, kad jeigu prieš jo tvarinį jau yra  jis, Dievas, vadinasi, PRADŽIA turėjusi būti kažkur prieš jį arba bent jame. Bet būtinai iki jo ištarų žodžių: „ tesusitveria dangus ir žemė“.
- Vežėjas turėtų džiaugtis suradęs tokį draugą, kuris paskui jį kad ir į pragarą.
- Į pragarą nenoriu net su vežėju, bet nemanau, kad Šventasis Raštas mums todėl, kad išmoktume rašyti. Rašyti, kaip ir skaityti, privalėjome išmokti iki jo.
Supratau, kad Vidinis stengiasi pateisinti mano rašliavą Biblijos paraštėse, tekste tarp eilučių ir visur, kur įmanoma tai buvo padaryti. Gal kiek solidžiau atrodė įklijuoti  smulkiai prirašyti popieriaus lapai – lapeliai, bet visi puikiai suprato, kad šitaip atsitiko pristygus vietos užrašams Biblijoje.
- Dievas čia  kalbėjo apie dangų ir žemę. O tai reiškia tik smiltelę, tik akimirka pasaulio, kuriame jis yra. Atrodo, kad ir akmuo nejuda, o iš tikrųjų, kiek daug judėjimo jame, kiek Brauno judesių..
- O! - gyvai įsiveržė Kazimiero balsas, - aš, ponai, jus palieku. Atrodo, kad vėžės apčiuoptas. Ir kai mūsų jau  tiek nemažai, iš jų išvažiuoti nebus lengva. Atleiskite, kad ilgiau negaliu pasilikti, bet tie, kam būsiu labai reikalingas, te pasako: Kazimierai, ateik! Ir aš stengsiuosi ateiti.
- Pasistengsiu daugiau nerašyti, - pasakiau.
Kazimieras  nusijuokė.
- Ponai, rašykite visi, - nusijuokęs pasakė, -  bet... Gal ne taip, kad iš didelio rašto išeitum iš krašto. Sėkmės jums. Aš tikiu jumis ir norėčiau, kad  būtume kartu, nepaisant, kur  bebūtume. O teisybės neturėtume bijotis. Juo labiau, kad tiek, kiek dabar mūsų  čia yra, jau daug.
-Jūsų prakilnybe, - teatsiranda Radijo karieta. - netikėtai lengvai it šviesos puokštelė prisigretino Skirmantė Ramanauskaitė. - Labai prašau. Pasakykite, kaip kad pasakiau- teatsiranda  Radijo karieta.
- Ar ne per anksti?
- Ne viešumai, o scenai. Mums reikia  mokytis. Iš savo klaidų- taip pat. O jų tiek nemažai, kad be karietos sunku išvežioti.  Gal net neįmanoma.. 
-Ponas Ypata, ką  apie tai manai?
- O dūmų pūsti tikrai nereikės? Atleiskite, kad ne pirmą  kartą taip klausiu. Noriu išspjauti, o  nesugebu. Įstrigo gerklėje.
- Ne. Kai dirba Savęspi scena, dūmai nereikalingi.
- Tuomet aš sutinku.
- Aš irgi neprieštarauju, bet... Matau gi, kiek nemažai padarėte savo rankomis, kantrybe, pastangomis, kad atsirastų šventi dalykai. Kalbu apie jų reikalingumą žmogaus  sielai. Sutikite, kad labai įžūliai pasielgčiau, aplenkdamas  kiekvieno jūsų  „TEBŪNIE“ savuoju. Linkiu kiekvienam jums sėkmės. Jūs renkatės į puikią kompaniją, o tai verčia tikėti, kad mūsų lūkesčiai išsipildys. Šiandiena ČIA, o ryt jau TEN, - mes, ponai, judame, gal ne taip greitai, kaip mums  norėtųsi, bet judame sparčiau, negu norėtų tie, kurie nelinki mums sėkmės.
- Dėde Kazimierai, Jūsų šventenybe, jums dar negalima išjoti. Jūs gi žinote, kad negalima.
- O! iš tiktųjų, mažyle. Regis, pasiskubinau. Kaip čia taip negražiai?
- Nieko. Būna, kad ir šventieji užsimiršta.
- Tai apie  mus nesakykite. Irgi žinote, kad mes, Raidės, būname visaip- ir didelės, ir mažos. Kaip Mums patogiau.
- Na, taip, taip. Žinau. Bet ne tik žinau. Kartu su savo bičiuliu sakau:
„Aš jus myliu
jūs man –
ne tik mintis,
ne tik kova,
bet ir apdaras,
ir prasmė,
ir garsas:
A –
albatrosas
T –
tauta ir tėvynė
M -
tavo vardo, Matilda,
medus“
- Dėkui. Smagu  žinoti, kad jūsų draugas yra Pablas Neruda. Perduokite jam mūsų linkėjimus, - pasakė raidė  A ir atsigręžusi į mūs: - Dėmesio, ponai...
    (Iš „ Užrašų kitaip)