lyg išmaldos prašau aš meilės

ant bokšto sėdėjo pajacas kojas nuleidęs
ir buvo ištįsęs, nuplaukęs jo veidas
grimas pabrango ir nieks jo neduoda
pabodo pajacui ieškoti paguodos

pabodo judrioj gatvėj ant kelių klūpėti
ištiesus delną į veidus žiūrėti
spjovė pajacas ant viso pasaulio
ištiesęs rankas nuskries jis į saulę

juodais pelenais šįvakar nulijo
neskauda pajacui ir jis nebebijo
skamba linksmai jo juokas garsus
iš ten aukštai kur baigias dangus.