Ruduo visatos atminty (juodraštis)

Užstrigo vagoje kaip kietas kaulas gomury 
Grumstas, visatos dirvoje užartas vėjo arklo.
Uodai nebesudaigsto šnarenančio lietaus prakirpto
Beaistrio pilko dangaus vaizdo, o kūnas šiurpsta,
Šilumai užsisklendžiant ar debesims išvaikštant
Dangaus platybes lyg skalbinius išplaikstant.
Kas bepririš prie tylumos dienų tą nežabotą žirgą –
Šiaurės vėją? Kas atplasnos nematomu sparnu
Ir netikės, kad vaiskuma dar saulėtų dienų
Pro debesijos arkas į užmarštį tolyn išėjo?
Kas vėl sulopys ar išaus suplyšusią dangaus rankovę,
Kai stulpai lyg nytys be kregždžių pakelėje stovi.
Laidai zirzena tarsi tarp stiklų pleventų žvakė
Ar bitė, praradus geluonį, užmiršus korį daugiaakį.
Užmigs ruduo žiemos glėby baltam, suspaudęs
Šalčio gūsį ir atrakins ranka ledėta šaltą sniego rūsį,
Kad naktimis raštus šerkšnotus pieštų ant stiklų
Ir lyg vaiduoklis išvėsęs slinktų apgrubusiu keliu. 

Šilta mintis sustingo rudens vėjuos ir laukų nuogybėj,
Padangėje kasnakt linksmai plevendama dar žiba
Aušrinė – kelrodė vilties žvaigždė visatos atminty.