Žinia

Didelės, prasmingos žinios neįslenka į sąmonę tuoj pat ir neapakina. Išgirdus jas dažnai net nesupranti, ar jas reikia priimti kaip žinias, bet jų atsikratyti  jau neįmanoma- jos auga, bręsta ir galiausiai esi priverstas pripažįsti, kad susitinki su ypatingu žinojimu, atsivėrimu ar kažkaip kitaip paduota tavo protui dovana. Nepaisant, jog žinojau, kad dramblį galima suvalgyti kramtant gabaliukais, bet savijautoje atsitiko taip, kad net tuomet, kai dramblys buvo įleistas į areną,  regis, kad jį pamačiau vėliau už kitus. Matyt tikėjausi, kad žinia bus pateikta taip, jog ją išgirdęs nustebsiu: o Dieve, ko tik šiame pasaulyje nebūna! Bet jos pasakymas buvo labai kasdieniškas ir, matyt, būtent todėl ją priėmiau, neteikdamas jai ypatingesnio dėmesio.
Kazimieras linksmas, laisvas. Net nerūpestingas. Ir kalbėjo, kaip sugebėtų kiekvienas Šklėrių vyras, o ne kurie jų - gal net geriau. Tik kad tų vyrų nėra. Beveik  išnykę. Kalba irgi sukosi lyg po šventų mišių išėjus iš bažnyčios į šventorių – nei perdaug laisvės, nei perdaug savitvardos. Tačiau vienu momentu šventasis pasakė daugiau, būtent, kad, girdi, Dievas išklausęs jo, Kazimiero, įtikinimų ir leidžia šio krašto gyvenimui atsiremti į Prisikėlimą.
- Dievas pasakytų aiškiau, - pirmas sureagavo Vidinis.
- Dievas pasakė, kad atsiremiant į Prisikėlimą reikia elgtis labai atsargiai- kad nebūtų sujudinti mirusiųjų kaulai, - nekeitė kalbos manieros Kazimieras, bet nuo šitaip pasakytų jo žodžių jau pradėjau girdėti naujieną, suvokdamas, kad ją aprėpti nebus paprasta. Kurį laiką pabuvome tyloje ir ji, tyla, turėjo galimybę ir teisę užtrukti ilgiau – laukėme paaiškinimų, nes be jų veltis į pašnekesį buvo neapdairu, tačiau Kazimieras nesiskubino, net neatrodė, kad jis pasiruošęs tai padaryti. Pasakė, kad, girdi,  nenori Dievo žodžių kartoti: - Jūs patys juos išgirsite ir manau, kad kiekvienas savaip, - pasakė nepanašus į šventąjį Šventasis.
- Betgi laukti nesinori. Labai nekantru. Ir gal neturime tam tiek laiko, kad kažkas svarbaus atsitiktų vėluojant.
Man gi jo kalboje labiau kliuvo žodžiai apie „atsirėmimą į Prisikėlimą. “ Nepasakė, kad Dievas leidžia šio krašto žmogui ar žmonėms atsiremti į Prisikėlimą, bet kalbėjo apie krašto gyvenimą ir jo, būtent jo atsirėmimą į prisikėlimą.
- Apie kokį prisikėlimą kalbama? Apie mano? Kai rytais keliuosi iš patalų? - aštrino šmaikštavimu liežuvį Jablonskynės Jonas, nuoširdžiai įtardamas, kad šilinių kraštas irgi nestokoja gabių apsimetėlių.
- O gyvenimas, apie kurį čia kalbate, manau, irgi negalėtų atpažinti savęs. Pastebėkite, ponai, nepakanka ponaičiui savęs ir, tarkim, vieno kito iš mūsų . Jo kalboms jam prireikė publikos.
Pašokęs nuo akmens, pražergtomis kojomis įsispyrė į karjero sutremptą žvyrą Jablonskynės Jonas ištiesė ranką į Kazimierą:
- Jaunas žmogus vaidina šventąjį, žmogų iš dangaus. Gal net iš tos kompanijos, kuri sėdi Dievo dešinėje, bet, kaip matome, ponai, nevykusiai vaidina . Tai labai panašu į Ypatos dirvožemio sėją. Bet argi ne mūsų pačių kaltė, kad kvailių tarp mūsų ieško visi, net jaunimas? Beje, nepasigirdamas sakau, kad šis jaunas žmogus aktoriaus menus išmano blogiau, negu aš.
- Apie mano išmanymą vaidybos menuose, net nekalbėkime. Jų beveik neišmanau, - paprastai, labai žemiškai atsiliepė Kazimieras, - O kad Jūs, pone, vaidinate gerai, tai iš tikrųjų- taip. Atsimenu iš praeities, kai jūs vieno klubo direktorius. Bet tai seniai, kai jūs dar jaunas.
- Kaip pasakėte? Kad aš vieno klubo direktorius?
-Neprisimenu, ar jis turėjo pavadinimą, bet taip buvo.
- O ką? Mes pažįstami? - .
- Nebent jei kada buvote atėjęs į kokią nors Šv. Kazimiero bažnyčią. Kad bažnyčių nesibaidote irgi žinau, bet neprisimenu, ar buvote Šv. Kazimiero bažnyčiose.
Matėsi, kai Jonas iš Jablonskynės atslūgsta, ataušta ir suklūsta laukdamas, ką dar jam pasakys jo nepripažįstamas šventasis. Tačiau Kazimierui labiau buvo reikalinga priminti, ką mums pasakęs -  jog kiekvienas asmeniškai išgirsime Dievo žodžius ir todėl dabar jis nenori apie tai kalbėti detaliau ar komentuoti: -.
- Man nesinori kalbėti žodžių, kuriuos išgirsite iš jo lūpų. Tai, ponai, nesunku suprasti. Manau, kad Jonas iš Jablonskynės tokiam mano elgesiui visiškai pritaria. O gal aš klystu?
- Kaip čia pasakius? Bet kad tekę po scenas palandžioti, jūs teisus. Ir netgi įsitikinęs, kad šventąjį sugebėčiau vaidinti visai neblogai. -
- Sakau, jūs puikiai vaidinate, ponas Jonai. O štai ponas Ypata sakė, kad ir juodžemį pasėjote geriau už kitus. Beje, atsiminiau klubą, kurio vedėju buvote jaunystės laiku. Ir nemanykite, kad man apie tai pasakojęs J. (jotas).
- Ačiū. Bet, regis, pradedu nertis iš savo kailio. Tai man nebūdinga, nes nenoriu ir nemoku linkčioti. Ir mano žodžiai pasakyti žmonėms, nekelia susirūpinimo, ar jie patinka jiems ar- ne. Nuramina, kad žinau, jog stengiuosi jais pasakyti teisybę. Net kuomet suprantu, kad prašoviau pro šalį, nekramtau sau nagų. Jau toks žmogus, ponaiti, esu ir nemanau, kad galėčiau būti kitoks. Yra kažkieno sukurta Jono iš Jablonskynės programa ir aš ją sąžiningai vykdau. Jau apie pusšimtis metų, kai ją vykdau. Apie tai galima  knygas  rašyti. Ir jos nebūtų taip gėdingai pripeckiotos, pritepliotos kaip Šv. Raštas. Viešpatie, atleisk tiems, kas šitaip elgiasi su knyga. Jie iš tikrųjų nežino ką daro.  Kitaip sakant, Dievas manyje. Te jis ir atsako už mano tokį gyvenimą, už tą programą, kurią vykdau pagal jo brėžinį– gyvenu ir tik tiek.
- O, kaip smagu jus girdėti, - nudžiugo lig šiol tylėjęs Ypata. Ir: - Ko gero, man jau tikrai nereikės kūrenti Kisielių sodybos krosnį.
- Ne, nereikės. Manau, kad dabar šitas pareigas dažniau atliks ponas Jonas.
- Pakartokite, ponaiti- nustėro Jonas iš Jablonskynės ir kėlė balsą: - Betgi tai įžeidimas! Jūs mane vadinate pečkūriu! Ir dar ne prie savo krosnies!
- Tai labai sunkus darbas. Aš nevengiu  darbų, bet šis man irgi buvo sunkokas. - įsiterpė ir ginčą Ypatą. - Tačiau atrodo, kad  jį padaryti  pavyko neblogai – dūmų buvo tiek, kiek reikėjo. Bent  lig šiol dėl jų stokos priekaištų negirdėjau..
- Taip, dūmų pakako, kad savo darbus galėtume padaryti. Jus ant rankų, ponas Ypata, reikia nešioti ir mes tą padarysime, - pažadėjo raidė A.
- Dūmų epochą keičia Savęspi scena? Ar taip reikia suprasti tai, ką dabar girdžiu? - norėjo žinoti Vidinis.
- Ponai, labai miela, kad atsiranda toks disputas. Bet argi nepastebite, kad jis užgožia svarbesnį dalyką.  Iš tikrųjų, labai neišvaizdžiai atrodo šitaip sumurzinta ir užrašais išmarginta Biblija, bet... Radijo karietoje ji buvo tik viena. Todėl ir prireikė ją padauginti, kad atrodytų taip, kokia ji iš tikrųjų buvo, kaip atrodė tuo laiku Radijo karietoje. Vežėjau, - atsigręžė į mane Šv. Kazimieras., - Manau, kad jūs paliudysite, kad būtent šitaip Biblija atrodžiusi paskutinę Radijo karietos žlugimo dieną.
- Vežėjau, - tuoj po Kazimiero pašaukė melodingas moters balsas, - Vežėjau, tikiuosi, kad  jūs paliudysite, jog būtent šitaip atrodžiusi tą dieną` ir Age Meyerio Benedictseno knyga  „LIETUVA Bundanti tauta“. Ji netgi skaudžiau nukentėjusi arba - kaip čia
sako- pritepliota, pripeckinta, negu Šventasis Raštas.
- Taip, tas peckelis  aš- uždususiu balsu atsiliepiau į moters balsą. Ir tik dabar galutinai įsitikinau, kad tai ji, Skirmantė Ramanauskaitė. Aplinkui viskas nutilo ir ausis užgulė tik jie, kažkada jos kalbėti žodžiai:
  „Iš tikrųjų, turėjau galimybę išvažiuoti į JAV- kažkas man draugiškai išlošė vadinamą “ žaliąją  kortą”, kurios kiti žmonės siekia ir ilgai nori išlošti. Negalėjau apsispręsti - buvo sunku palikti tai, ką turiu čia ir išvažiuoti ten, kur nieko neturiu, o galėčiau turėti. Apsispręsti galų gale man padėjo mano pačios versta Benediktino knyga “ LIETUVA Bundanti tauta”, parašyta 19 amžiaus pabaigoj, t. y. daugiau, kaip prieš 100 metų. Tos mintys aktualiai nuskambėjo man, jaunai Vilniaus  universiteto absolventei, po 100 metų. Benediktinas rašė, kad tai, ką gali pasiekti, įsiliejęs į didelę tautą, - ir tai pasiekiama, - bet ką prarasi, atsisakęs savo tautiškumo, nebegalėsi atstatyti. Dėl to atsiranda dvasinis lūžis, dėl kurio karta nepasistumia priekin nei žingsnio, kuris būtų žengtas, jeigu ne tautiškumo praradimas“.
„Skirmante, - šaukiau dvasioje, -Skirmante, ar žinai, kad tu  nuostabi“...