Žiūrėk į saulę, gal praregėsi?

Dykuma.
Tykuma.
Anei tamsiausios žolelės.
Anei niūriausios mintelės.

Ją skrodžia piligrimas.
Skardžiais, gevenimo upelių išraižytais žodžiais,
dykumą vagojančių kanjonų krantais,
tykumą drumsčiančiais sielos šauksmais:

-Aklieji!
jus apakinusi saulė eis ten, iš kur ir atėjo.
Į ten, kur visą naktį laukta, pagaliau patekėjo.
Ir akimirkai nusidažė jūsų tykuma.
Kaustantį šaltį pakeitė kaitri liepsna.

Vėl šalta, vėl kartu
drebėdami laukiate aušros.
Tik kvailiai! Tikra saulė neteka ten, kur krenta...

Eikit, šliaužkit savo šviesos taku
Iš giliausių tykumos kampų.
O ryte ir vėl patekėsiu.
Teisiu dar vieną dieną ir priminsiu,
Kad patys save nuvylėt.