Kasdieniai sizifai (juodraštis)

Ridenam tą patį akmenį
kasdien kaip prisiekę sizifai,
kaskart tarsi vargo skruzdės
į kalno viršūnę vis lipam.
Akmuo išsprūsta ir krenta
ir vėl visas darbas iš naujo,
ridenam į kalvą ir tikimės:
įvertins kas nors ar įskaudins,
pagirs ar apspjovęs spirs koja
žemyn nusiritusią svarbą.
Sustingę pasvarstom, suvystom –
minties atidumas sužvarbo.
Ridendami klumpam ir krentam,
sustoję viršūnėn žvelgiam:
kažkas neleidžia nurimti,
marinti viršūnės alkį,
blaivumo akim pažiūrėti,
kad siekiamo nepasieksim…

Kantriai ridenam akmenį
nors žinom – bedugnėn nulėksim.