Ir būna juk...

[Skiriu poetui Vaciui Reimeriui]

Ir būna juk, kai atvira širdis kraujuoja,
O žodžio Tu ištarti negali...
Pilkoj nakty, lyg aitvarai klajoja
Likimo vėjai keturi.

Pirmasis - griebs Tave, nuneš į tylą,
Namus tuščius paliks ir išpustys,
Padangė liks, padangė juk nedyla,
Atmerk akis, plačiai atmerk akis.

Antrasis gi - visų laukų globėjas -
It viesulu Tau sieloje praūš,
Pamirši, ir iš kur buvai atėjęs,
Ir kur nueisi, kai Tavęs nebus.

Trečiasis - it pašvaistė ta raudona
Išdegins širdį, žymę joj paliks.
Mirgės laukai, žydės pilni aguonų,
Baltai žydėsi Tu lyg obelis.

Ketvirtas - išminties ir gėrio vėjas,
Tau taip ramiai Tavąsias kojas glostys,
Kad nepavargtumei gyvenimo keliu nuėjęs,
Kad nuoskaudų neliktų sielos klostėse...