Neužbaigtas Ypatos pasakojimas

Paskutinis Karlonų kalnelyje juodžemį sėjo Jonas iš Jablonskynės  - matyt, kitaip pasielgti jam neišėjo, nes kai susirenka kvailiai, vienam protingu pasilikti nesinori. Pamaniau, kad bent tuomet, kai jis pakels nuo žemės sėtuvę, išgirsiu Ypatos jam sakomus geresnius ar blogesnius žodžius. Išgirdome tik pasergėjimą, kad pasaugotų akis, nes, girdi, kad ir tylu, ramu, bet juodžemis sausas ir labai dulka, o akių, kaip ir žemės negalima apleisti.         
- Suvalkija pasiliktų be duonos, jeigu šitokių dalykų nežinotų.
- Tikrai? - šyptelėjo Ypata. Ir jautėme, kad jo nuotaika lengvesnė.
- Ką besakytumėt, pone, bet darbą mums parūpinote labai netikėtą, - atsigręžiau į Ypatą - Pasėti juodžemį? Seniai sulaukiau žilo plauko, o tokių dalykų neteko girdėti. Vėjas, kad ir po smiltelę, bet daugiau jo pasėja, o čia kaip buvo baltas smėlio kalnelis, taip ir lieka. Dievo sėjos nepersėti - tokia jau šilinių žemelė. 
- Nepeik jos. Pats sakai, kad Dievo sėta. Jis žinojo, kodėl ją reikėjo pasėti tokią.
- Nepeikiu, bet... Na, gerai, lauksime derliaus, - nusprendžiau apsieiti be priekaištingų kalbėjimų. - Čia net karo nereikia. Kraštas be jo ištuštėjęs. Kai apie tai pagalvoji, kažkodėl norisi papeikti ne tik šitą kalnelį, bet ir visus laukus laukelius su jų grikiais.
- Ir visada buvo ištuštėjęs? - sukluso Ypata: - Klausiu apie sodžių. Apie visą kraštą.
- O, ne! Tikrai – ne! Matote, kokio vieškelio būta! Kažkada juo iš Ratnyčios į Kabelius net bažnyčia atvežta.
Ypata kažką sumykė po savo kreivoka nosimi, kažką sumurmėjo, bet - ką, man nepavyko suprasti. Neatrodė, kad jo murmėjimą suprato ir arčiau jo buvęs Františekas. Pažiūrėjo į mane, į Vidinį. Bet, matyt, ištirpęs Ypatos panosėje murmesys jam buvo reikšmingas, nes lyg reziumuodamas:
- Ot, būna taip, kad sėji grikius, o pasėji dilgeles. Niekuomet nežinai, kokį derlių pjausi.
- Bet visuomet tikiesi, kad užaugs. Žinai, ko nori. O čia net nežinai, ko tikėtis. Protas neleidžia, - atsiliepė Vidinis. 
- Paprastai, ką sėji, tas ir auga, nors neretai kartu su piktžolėmis, - parėmiau jį.
- Gerai, kad atėjo į galvą mintis pasėti dabar, o ne kada nors, - nepaisydamas mūsų komentarų pasidžiaugė savo sumanymu Ypata ir žvilgtelėjęs sėjančio Jono iš Jablonskynės pusėn: - Sakiau, ponai, kad jis sėjos mokslus geriausiai išmano.
Kalba buvo padrika, nors man rūpėjo ją glausti ir pritempti prie dirvožemio sėjos tikintis, kad gal iš Ypatos pavyks išgirsti daugiau ir bent truputį susivokti, kam ji jam reikalinga. Baigęs išsėti juodžemį prie mūsų su tuščia sėtuve sugrįžo ir pats sėjėjas.
- Ką dabar sėsim? Gal akmenis? - pašmaikštavo niauriu balsu.
- Juos reikėtų sodinti. Bet ačiū Dievui, jų čia nemažai, užtenka žmogaus gyvenimui. O kad Marcinkonių pušelės šaknis ir Margionių liepos šaka nepasodinta, negerai. –atsiminė Ypata.
Jonas iš Jablonskynės, atsiradęs čia vėlesniu laiku, dar nežinojo apie ką prakalbo Ypata. Aš gi širdyje tyliai aiktelėjau, kad keistuolis atsimena nepadarytą darbą, kuris lig šiol jam visai nerūpi.
- Na, taip. Ruošėmės, taikėmės sodinti, o šaknis su šaka džiūsta lig šiol. Net Skersbalės pusėn tingime pažiūrėti, kur Lenos Lolešvili prisakyta jas pasodinti, - pasakiau ir apžvelgęs juodžemio sėjėjus: - Tai gal, vyručiai, apsėję Karlonų kalnelį, tęsėkime pažadus ir Lenai Lolešvili? Žengte marš prie darbo Skersbalėje?
- O Viešpatie! Kur patekau? - sudejavo Jonas.
- Neatrodė, kad būtumėt įsipareigoję. Priekaištų didesnių nežeriu, bet nesmagu, kad juodžemio sėja aplenkė šakos ir šaknies sodinimą. Bet, ė, tegu apie tai sprendžia ponia Pirkaitienė. Savo darbelius jau baigiu padaryti. - Apsidairė akimis ieškodamas raidės Ą ir nesuradęs: - A nupuolė, B prapuolė, kiek liko, ponai?
- Nei kas puolė, nei prapuolė? Ir netiesa, kad jūsų, pone Ypata, visi darbeliai padaryti. Oi, netiesa! – stryktelėjo raidė A. -  Gal tik rūpesčių jums bus mažiau, kai ir mes išmoksime galvoti kaip jūs ir darysime tai, kas reikalingiausia.
- Ir manai, kad taip bus? Šie ponai, dukružėle, jau net laikraščių neskaito. Jau net ir ponas Pranas to nedaro. Visi laukia stebuklų. Gal mano, kad rinkiminė kompanija be išlygų atiduos valdžią Mindaugui? Lyg Pirkaitienė jiems jau vėl Didžioji...
- Girdėjote, ką pasakė ponas Ypata? Pasakė man, bet adresuodamas jums, – apžvelgdama smalsiomis lėlės akutėmis kalbėjo raidė A ir nė vienas iš mūsų vyrų nepabandėme jai paprieštarauti. Priėmėme jos žodžius kaip savaime suprantamus.
- Hė, hė, hė, hė, - senolio balsu, bet linksmai nusijuokė Ypata.. – Ką tik, dukrele, priekaištavai, kad varno vardą sumaišiau su figos medžio vardu. Ačiū, kad nemanai, jog ir vėl nebūtus dalykus malu. Kalbu kaip suprantu. O kad atvirai kalbame apie tokius dalykus - ir apie Mindaugą, ir apie  Pirkaitienę,  ir apie šventąjį Kazimierą, tai jau daugiau, negu šis tas. Pasodinsime ir Lietuvio liepą su Marcinkonių pušimi. Svarbu, kad turime ką sodinti ir kur – turime Skersbalę. O juodžemis, ačiū Dievui, jau pasėtas. Gyventi kitaip yra sunku, bet reikia. Ot, ir ponas iš Jablonskynės  priimamas kaip saviškis. Net be egzaminų.
- Tai ne todėl, kad kitaip gyvenama, o kad su juo pažįstami per J. (jotą).
- Tai, žinoma, irgi  svarbu, - sutiko su raide A Ypata, - Ė, matosi, kad teisus vyras Jablonskinis.  Ir jeigu jam patikėtume svarbiausių reikalų saugą, manau, kad tai būtų labai vykęs sprendimas. Ė, žinoma, iki jo egzaminų to nerekomenduoju. Suprantu, kad jie turėtų greitai įvykti. Ar ne taip, dukrele?
- Visuomet pasiruošę, - pionieriškai atsiliepė raidė A?
- Apie kokius mano egzaminus kalbate? Pirmą kartą girdžiu, - nesusivokdamas ir lyg pasimetęs klausė Jablonskynės Jonas.
- Tam čia ir Karlonų kalnelis, kad daug ką pirmą kartą girdėtumėte. Aš irgi daug ką čia pirmą kartą išgirdęs ir džiaugiuosi, kad taip įvyko, -  pasakė J. (jotas).
- Ką? Jūs irgi, mielas J. (jotai), žinote, kad manęs laukia egzaminai? -  stebėjosi Jonas. Atleisk, bet tuo tiesiog  negaliu patikėti.
- Žinau. Tačiau taip pat įsitikinęs, kad jūs puikia jį išlaikysite. Ir ne todėl, kad geriausiai pasėjote juodžemį. Teisingas, sąžiningas žmogus esate, štai kodėl įsitikinęs, kad egzaminus išlaikysite puikiai.
- Nemigdyk manęs,  J. (jotai), gražbyliavimu. Maniau, kad mūsų santykiai nuoširdesni.
J. (jotas) gūžtelėjo pečiais, kas, matyt, jam padėjo apsispręsti patylėti. Tai nereiškė, kad šitokią charakterio savybę išugdė savyje ir bet kokiu atveju sugeba į priekaištus atsakyti tylėjimu. Tačiau tai, kad žinojo daugiau negu jo kaimynas iš Suvalkijos, gesino charakteryje norą pergalę laimėti ginču ir atsiprašęs už negebėjimą suprantamai pasakyti, ko norėjęs, paspartino žingsnius, vydamasis priekyje nuėjusias raides A ir B.     
- Bėk! Bėk! Toliau Jablonskynės nenubėgsi, - mestelėjo jam iš paskos Jonas ir jau man: - Kad už mane išmano daugiau ir be jo žinau, bet ar reikia dėl to riesti nosį?
- Norėčiau jį paremti, bet kad irgi bijausi būti apkaltintas riesta nosimi.
Pasijudinome ir mes eiti link žvyro karjero. To ėjimo labai nedaug, bet po kelių žingsnių išgirdau pono iš Jablonskynės paklausinėjimus iš kurių nesunku suvokti, kad jam kur kas labiau už bet kokią sėja rūpi politika.
- Negi taip įmanoma, kad žmonės čia gyventų be spaudos? - paklausė Ypatos. - Betgi dabar jau taip Afrikoje neatsitinka.
- O kodėl, pone, manote, kad jeigu Afrika, ten būtinai blogau negu kitur?
- Taip nemanau, bet kuomet jums svarbiau pasėti juodžemį, negu žinoti kas kokį prezidentą norėtų turėti, tuomet atsiprašau.
-Manau, kad turėsime laiko apie tai pakalbėti. O kol šalis neapauga juodžemiu, joks prezidentas nesugebės iš  žmogaus padaryti jį piliečiu. Kai nėra juodžemio, nėra derliaus ir retas žmogus tokiame krašte sugeba užsilaikyti. 
-Puiku. Tikiuosi, kad turėsiu čia bent vieną įdomų pašnekovą sau. Tai ponas Ypata. Ir aš dabar džiaugiuosi, kad neatsisakiau juodžemio sėjos. Labai džiaugiuosi.
-Neskubėkite. Jūsų dar laukia egzaminai. Kita vertus, jeigu jūs, pone, taip ginčysitės su manimi, pasiklysite net ant Karlonų kalnelio. Ką jau ten mums bekalbėti apie Afriką, o man jus įtikinėti, kad sekantis, penktasis Lietuvos prezidentas, taps Rolandas Paksas.   
- Tai jau ne! Jokiu būdu – ne! – ryžtingai  užginčijo Jablonskynės Jonas.
- Hė, hė, hė, hė  -vėl linksmai nusijuokė Ypata, bet netikėtai nutilo ir atsikvėpęs prašneko taip, kai jo neįmanoma suprasti, kai, pasak jo paties, jis ir pats nelabai supranta, ką nori pasakyti, bet taip pat suprantama, kad be panašių kalbų jis, ko gero, prarastų teisę išlikti Ypata.
- Jums, ponai, po tokius atsiminimus dar netekę pavaikštinėti. Atsiprašau, kad atsiminiau. Tai vis dar tie laikai, kai į Romą galima buvo ateiti bet kokiu keliu. Dievas panoro ir mane ten pamatyti. Tuomet buvo lemta daug galvoti apie meilę. Bet atsiprašau, ponai, reikia atsiminti, kokie tai laikai, - sukruto žadinti prisiminimus Ypata, o  mes, neskubiai eidami žvyro karjero linkui, dar labiau sulėtinome negreitus žingsnius. - Kokie tai laikai, a? - klausė savęs Ypata ir kalbėjo, kad, regis, Jėzus Kristus buvo gimęs. Bet tuomet tos šalies ir to laikmečio valdovui svarbiau už meilę buvo neapykanta: -Ar suprantate apie ką kalbu? Norėčiau, kad mane girdėtumėte visi. Va! Va! Tai buvo Romos imperatoriaus Klaudijaus laikai. Negailestingas imperatorius  norėjo padaryti, kad  ir laikai būtų negailestingi. Todėl, sakyčiau, kad elgėsi logiškai, stengdamasis pirmiausia sunaikinti meilę. Taip! Meilę! - ryžtingai ištarė paskutiniuosius du žodžius, bet po jų vėl atslūgo, vėl atsargiai savyje  ieškojo atsakymo: -Bet kodėl norėjęs sunaikinti ją, - klausė savęs, ir  neiškart: - Atsimenu, kad savo kariams jis uždraudė tuoktis.
- Bet tai legenda, pone, - patikino Františekas Pelėda. Ir visiškai įmanomas dalykas, kad jos atkeliauja net iš seniausių laikų. Kuo iš senesnių laikų tuo darosi įtikinamesnės, nes žino, kad niekas į tuos laikus nenueisime, nepasitikslinsime, ką kas apie juos sakome. O ši legenda pasakoja, kad  vyskupas Valentinas slapta sutuokdavo įsimylėjusius. Bet, et, neverta dėl to vargintis. Juo labiau, kad vasario 14 d. dar labai toli.
-Kodėl neverta dėl to vargintis? - klausė Ypata. Ir paieškodamas akimis raidžių: - Kažin, ką apie  tai pasakytų dukružėlė A.
- Dievulis ją žino, ką  ji, jūsų dukružėlė, pasakytų, o legenda pasakoja, kad  vyskupas Valentinas buvo  nuteistas  mirties bausme. Tačiau jis sugebėjo prieš mirti parašyti meilės laišką kalėjimo  prižiūrėtojo dukrai.
-  Ko tik nebūna žmonių gyvenime, a? - reikšmingai apžvelgė mus  Ypata. – Jaučiu, kad ir manyje Dievas  išsaugojo tokią  meilę. Viešpatie! te būna jinai. Neatimk...
    / bus daugiau/