tu atnešei man duonos

*    *    *


tu atnešei man duonos ir nė akies

krašteliu neaprėpei mano maldos nė formos
nė dydžio pribuvėjos akyse plyšus pavandenijusiai žvelgsenai
per nelabumą parpuolu pragaištį pavergėjęs nuo vyzdžio

lig klausos nuo burnos
iki išangės ir niekas nebeegzistuoja
ir nebedomina manęs lankoje ant žolės surinkto ir čia pat

mirt nualpusio: nė tūrio nė nuojautos nei retai
nei dažnas iki toli anei ilgis nieko per daug ničnieko
per mažai kur kas ir nepalyginti merdėju neturėdamas nieko

ko nesu gavęs žodžių vaišėse prisirišęs
prie savitų nuodėmių gniuždausi netvarus toks bedievis
toksai daug melisos ir nė gramo tikėjimo ženklo kaip pauzės

pa – vadink mane savęsp
šv. trejybės tiesiai į vardan dievo tėvo trenktą

ir mano burna prasikaltus
sauvalėje netyra bet ištikima maldininkė sau paliegėlė
eilėraščių formas apžiojusi meilės įsakymu eina

užmerktomis akimis po medžiais po kojomis
negyvus akių obuolius traiškydama pamaldi nusidėjėlė mano upės
paviršiumi šunų iškandžiotu vidumi visa nukreipta prieš save

apstesnės malonės tiesdamasi lyg angelas
kartais niekas mintimis nevaisingomis stoviu toksai tyli
tuščia erdvė apsupta menkniekio žodžio

lankoje ant žolės surinktas
dievo durnelis