Edeno nudėvėtos naktys

ji išeina ir sodas dingsta
Dievo darbui pakilo kainos
ji sodino čigonams inkstus
o veidai jai prie lūpų mainės
jai po šokių šilko suknelės
išaugino nugaroj sparną
tirštos klostės kojose velias
ar jau laikosi žemės dar ne
vakarai jau rinkos į naktį
kad pakliūtų dviese į sietą
ji juo eitų namų pasemti
ir tamsoj neliktų be vietos

vazos tuščios vanduo surūgęs
gėlės mėlyno kraujo duso
duok variokus kelis už smūgius
pasiduodu – aš tavo pusėj
jos vonioj statula  berankė
ant kurios ji išbando suknią
ir suveržus korsetą laukia
kol ims birt marmurinės dulkės
ji prisės prie verpimo rato
ant kurio džiūsta bitės iš lėto
ji didesnė už Araratą
tik svajonėse šoka banketuos