Apie miestą. Naktinėjant

Išsirengę iki apatinių autobusai
Klykia pasiklydusiom šviesom, -
Klejoja nesutikdami pabėgusio keleivio

Išsislapstę patamsiais bromai gėdijas
Juos draugiškai išuostinėjančių šunų

Susikibę už rankų žibintai
Nemoka po vieną atbaidyti
Mašalų nei vienatvės nei girtuoklio čiurkšlės

- Vienas karys ne lauke O balnas užsimoja Raitui
Pakeliui pas mergas karčiama –
Prisvilus iš parko garuoja giesmė

Prie Reformatų antradieniais pakvimpa giraite
Prie Bernardinų savaitgaliais – kale Vilnele

Gali už šaligatvių kliūdamas eiti
Brist aukštyn srauniomis akmenuotom alėjom
Dosniai dalintis lietum su bičiuliais
Ar skubriai pasigviešti sukiurusį skėtį

Vistiek: nubusi įkliuvęs į priešaušrio pinkles
Šalia susenusio kvaišio velveto švarku

Sako, jis beveik nebegalėdavo...
Nebent kartais ant ką tik dažyto suoliuko
Su pusamžėm vokiečių turistėm klostuotais sijonais

Paklaustum - gintųsi: „Tik dvasiai palaikyt menkutis
Malonumas“ ir kaip mat užmetęs švarką ant peties,
Ant kulno apsisukęs, nužingsniuotų. Pasijustum
Šitoks tikras: štai, eina Mano Draugas. Ir – suklystumei.

iCity?