Pragaištingas IŠDIDUMAS

Kaip sakoma, augi ir... kvailėji. Anksčiau visko, kas man patikdavo, atrodydavo patrauklu ir ko paprasčiausiai norėdavau, buvo artima, atvirai siekiau, nuoširdžiai džiaugiausi gavusi ir stengdavausi kuo ilgiau išlaikyti. Dabar gi daugelyje situacijų viskas pasisuka kiek kitaip. „Mergina turi būti išdidi, išlaikyti tam tikrą lygį, nepasiduoti vien troškimams ar akimirkos silpnumui“. Ir kas jai iš to? Kokia nauda, jei paskui tenka „išdidžiai“ liūdėti ir laukti. Laukti nežinia ko. Gal to, kuris supras tą „neįkainojamą“ išdidumą, o gal to pačio, kuris vis dar nesuprato...
        Ne visada ir ne visi norime būti kontroliuolami, priklausomi, bijome būti nelaisvi. Tikslaiu sakant, beveik niekas to nenori. Tačiau ar teisinga yra net nepabandyti, net nesuteikti šanso kitam, bijant, kad jis tave kontroliuos? O jei tas KITAS net neaglvoja paie tai ir pats nori būti laisvas? Šių dviejų personų santykiai būtų nuostabūs. Bent jau iš dalies. Kaip ir visi kiti. Nuostabūs vien tuo, kad egzistuoja. Kad suteikia galimybę atsiskleisti, pabandyti, pažinti. O kokia bus jų pabaiga, nebesvarbu. O gal pabaigos nebus..? Juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad noras yra. Bent jau iš vienos pusės... O kodėl kita pusė tyli? Nejaugi ją irgi į stiklinį namelį uždarė kvailiausias Pasayje jausmas IŠDIDUMAS? Tuomet padėtis be išeities.
        Kodėl atsirado šis poreikis pabandyti? - tikriausiai paklausite. Nes pabandymas jau, galima sakyti, buvo. Tik kiek per trumpas, pernelyg svaiginantis ir nerealus. Lyg sapnas. Gal mes vis dėlto dar iš jo nepabudome, kad galėtume kažko ryžtis? Kad galėtume nuslopinti stingdantį IŠDIDUMĄ ir pradėti kažką realaus... O gal to niekada nebus... Gal priežastis slypi visai kitur ir tas aprašytasis IŠDIDUMAS tik truputėlį kaltas. O juk dėl visko iš tikrųjų kalti mes...