1658. Moljero sugrįžimas

Kuomet jis sugalvojo pašokt ir įnešt
Savo gyveniman tragizmo, pasakė tada:
“Reik klouno, ane? Tai ir ieškokis patsai
(cha, nebebus klounu moljeras, cha)

Tada jis apmąstė kosmose brėžiamas plokštumas
Ir labai ilgai juokėsi prisilaikydamas žarnas,
“Juokitės, niekingieji, mano liežuviu kalbėdami”
(iš tikro jis tebandė prisilaikyti žanrų)

Pristojo prie trijų prašalaičių hugenotų
Ir pareikalavo jų ausų: “Grožis be proto
Tai tarsi salonas be asbesto, juokitės, bliadės! ”
(juokinga - hugenotai niekad nepažino asbesto)

Tai štai prisijuokęs su hugenotais ir prižliumbęs
Pilnas antklodes savo nekompetencijos nusprendė
Moljeras slėptis savo komodų ir spintelių prietemose
(sako, daug jų turėjęs ir kai kurios tikrai tamsios buvę)

ir dar, sako žinovai, geriausiai Moljeras pasielgė
vėluodamas karieton, nes vėlavimas paslėpė jį
ir paslėpė regimiausioj išdaigoj