Šuniui (juodraštis)

Matau jį tarsi pirmą kartą ėstų godžiai,
Ką šeimininkė neša murzinam inde.
Lapnodamas skuba, gaudo mėtomas bulves,
Duonos riekę užkasa už būdos – badmečiui.
Šokinėja dviem kojom sutikdamas savą žmogų,
Striksi, šokteli aukštyn, veidą palaižo – švelnumą
Šitaip ir atsidavimą išreiškia savo maitintojai –
Duonos, bulvių, skūrelių, kaulų, mėsos gabaliukų
Tiekėjai, kas dieną kelis kartus iki jo slenkančiai.
Lenciūgas prilaiko pyktį, patrakusį šokinėjimą,
Skalijimą be saiko ką reikia ir ko nereikia aploti.
Toks tas gyvenimas: nuo būdos iki tvarto durų,
Vėl atgal ant būdos viršaus ištįsta kojos, galva
Pakelta, pasiruošusi ginti tą angelą su lazdike,
Kuris neša ir neša kelis kartus per dieną gerumą
Ir šilumą savo širdies, paglosto, pašnekina.
Matau jį kaskart sugrįžusį į tą vietą prie būdos
Lyg paskutinį kartą ėstų godžiai iš murzino indo:
Vakar, šiandien, rytoj ir šitaip lig vargano galo.
Gaila tokio gyvenimo… Norisi kaukti.