Mažos mergaitės atminty... (9) (juodraštis)

Gegužinė

Dažną penktadienio pavakarę kaime prasideda šurmulys. Jaunimas važinėja į mišką, didžiausioje aikštelėje skuta kastuvais apskritimą, susmaigsto aplinkui prikirstų berželių, pabarsto smėlio, nušienauja aikštelę, sugrėbia žolę, kad būtų lygu stovėti. Arba eina ant piliakalnio ir apskritimą išskuta jo viršuje. Tik ant piliakalnio ne taip smagu linksmintis, nes vėjuotą vakarą ant jo  vėsoka.

Šeštadienio pavakarę ir jauni, ir pagyvenę skuba į mišką, nes ten jaukiau. Bus gegužinė, bus kaimo šventė po sunkios darbų savaitės. Nuotaika pakili, muzikantai virkdo armonikas, dunksi būgnas, sukasi poros, bėgioja vaikai. Smagu miške. Užgrojus armonikoms, muzika išsisklaido tarp medžių. Atrodo, kad groja visas miškas. Vieni sustoję šnekučiuojasi, kiti – šoka. Nėra nei girtų, nei nešvariai ar netvarkingai apsirengusių. Susirinkusieji pasipuošę, smagūs ir linksmi.

Kaimo dainininkės užveda dainą. Jos keičia viena kitą. Daina veja dainą. Dainuoja visi: nuo mažo iki seno. Skamba gaudžia miškas nuo dainų ir nuo muzikos tarsi dideli į lauką išnešti vargonai.

Apie vidurnaktį visi skirstosi į namus. Važiuoja dviračiais, susikabinę rankomis eina poromis. Klegesys ir lalėjimas pasiekia kaimą. Sujunda šunys: skalija tol, kol visi sueina į namus ir nurimsta šurmulys. Kaimas, pavargęs nuo linksmybės ir pakilumo, nurimęs įminga.