apie septynioliktus ir paprastas tiesas

būdavo ji sėdi, siuvinėja trilapę leliją,
pakelia akis, atsidūsta – karalius, žinoma,
bet mantija suglamžyta, soste sudribęs laikraštį skaito
ir skeptrą laiko, kaip tai neoriai, atmestinai

tada, septynioliktais vienas
kronprincas, ne koks išminčius, tačiau
galėdavo paraduoti kiaurom parom,
iš jo tai būtų buvęs karalius

su rūmų damom arbatą sriūbčiodama svarstydavo:
trisdešimt metų princese prasistumdžius sunku keist
gyvenimo būda ir požiūrį - Turbūt esu linkus sureikšmint
regalijų svarbą... Pati klausdavo – pati atsakydavo

Karalius, kaip dera į karą, o karalienei:
seserų Samariečių žurfikse, kronprincas
pačiam sūkury įvykių, visas toks pat
tik papilnėjęs ir pliktelėjęs, plačia burna šypso

prisigretino, odekolonu į ausį alsuoja:
- Your Majesty, aš Jus atsimenu, taip, ir dar taip...
ji liovėsi mezgusi kojinę labdarinę, inkrustuotu
virbalu plepiui į minkštąją, taip delikačiai: bakst bakst

- Mon Ami, noriu matyti jus soste:  nedelsiant!
kad stotas irgi regalijos džiugintų akį
Kronprincas mantijoj susivėlė, du kartus klupo;  skeptras
slydo iš rankų, o dar ir dėmė riebalų ant kitelio krašto

po karo, buvo paradas su salvėm ir fejerverkais
ji katėmis murkė, Jo didenybė, liesdamas žylantį smilkinį,
stebėjosi – Ponia, Jūsų gerumas, man netikėtas, ar tik nebūsit,
kol kariavau, laksčiusi  be kaliošų ir sušlapus padurkus?

– Mano valdove, ar manot, vis dar galėčiau
į rinką ir be kaliošų?
- tikrai taip, Mia Dona.
Raito noselę koketiškai, o pati alpsta: tikras karalius