Meistrų brigada arba „Kaip einasi, vyrai?“

Štai kaip mes dirbam: rankos atlieka elementarius, įprastus joms judesius, pirštai juda mikliai, instrumentas – tarsi organinė atauga. Iš pažiūros chaotiški pavieniai judesiai susilieja į harmoningą vientisą simfoniją. Smagu žiūrėti, kaip beprasmė materija įsikūnija optimistiškose darbo rezultatų formose. Mūsų elgsena nugludinta iki stulbinančio tikslumo, žvilgsniai susikerta tik tada kai reikia, kojos net einant atbulomis nekliūna, bet kurio, laisvu skrydžiu skrodžiančio orą, daikto būtinai lauks pirštinėta ranka. Mes meistrai ir viskas tuo pasakyta.

Ir mes švilpaujame. Žinote, taip kaip tik tikri meistrai švilpauja: lūpos vos ne vos pravertos nedideliu fleitos plyšeliu, melodija nesudėtinga, arba jos išvis nėra. Galiu pasakyti, kad dirbant švilpiama tik dviem atvejais – garsiai, kai norima atkreipti dėmesį ir tyliai, sau po nosimi, kad darbo laikas neprailgtų. Dar būna, kai kurie švilpauja, nes jaučiasi daug išmaną muzikoje ir panašiai. Tokie švilpauja taip, kad ir kiti girdėtų; žinomų arijų ištraukas, įvairių simfonijų uvertiūras ar folkloro melodijas. Tačiau jie neilgai švilpauja, muzikantų mūsų brigadoje nereikia, mums reikia meistrų.

Po darbo mes atsisveikiname ir išsiskirstome. Mūsų brigadoje nėra draugysčių, meilių ar neapykantų. Mes nešvenčiame jokių sukaktuvių, sugrįžtuvių ir krikštynų. Mes kartu tik darbo metu, po darbo – kas sau. Pavyzdžiui, aš negalėčiau net pasakyti kokios spalvos montuotojo Vėdaro plaukai, darbe jis visuomet su šalmu ir pošalmiu. Taip pat nežinau kas iš mūsų vedęs ar ne, turi vaikų ir kiek, kiek kam metų ir panašiai. Tačiau aš užsimerkęs pasakysiu, kad į trisdešimt metrų aukštį ne iki galo sutvirtinta konstrukcija lips Bolekas, o Vacys pirmas prišoks prie sunkaus krovinio, jei reikės jį prilaikyti ar pareguliuoti. Vira, maina, levo, pravo ir milžiniškas konteineris kaip žaislinė kaladėlė nutūps būtent ten, kur patogiausia prie jo prieiti, ir kur mažiausiai trukdys. Aš taip pat žinau, kad pasitarti, jei kas nesiseka, geriausia su Stasiu. Tik nereikia lįsti jam po akių. Geriausia, parūkymo pertraukėlės metu, trumpai ir aiškiai pakabinti problemą ore. Dienos pabaigoje ar kitą rytą Staska pats prieis prie tavęs ir švokšdamas kažką nesuvokiamo, mat jis nebylys iš prigimties, keliais rankos mostais parodys, kaip reikia daryti. Ir tai bus tikrai ta išeitis, kurios ir reikėjo.

Taip mes dirbame ar gal tiksliau reikėtų sakyti dirbome arti dešimties metų. Valdyboje mūsų brigadą visi vadino pusdurniais. Ne į akis žinoma. Atseit pusdurniai, kad gerai dirbam. Kiti simuliuoja, mes dirbam. Kiti plepa, mes dirbam. Mes dirbam net ir lietui lyjant, o jei nėra darbo einam namo. Taip jau susiklostė, kad mūsų brigada tokia. Bet aš buvau labai patenkintas. Atlyginimai tikrai geri, valdžia „nešiojo ant rankų“, o viršvalandžių mūsų objektuose nebūdavo. Pas mus viskas ir visad laiku.

Taip buvo iki lapkričio, kol brigadininku dirbo Kostas. Lapkritį jis susirgo, o po savaitės atėjo vykdytojas ir pranešė, kad liga rimta ir Kostas ligoninėje. „Kaži ar begrįš į darbą“, – skėstelėjo rankomis jis. Gal tikėjosi kažkokios reakcijos, bet mes tik apsisukome ir toliau prie darbų. Medžiagomis ir instrumentais Kostas buvo pasirūpinęs gerokai į priekį ir tiekėjai, žinodami su kuo turės reikalą, tiksliai laikėsi grafiko. Šiaip jau Kostas šnekėdavo net mažiau už nebylį Staską, bet tais išimtinais atvejais kai kitaip nebegalima jis galėjo pašnekėti ir taip, kad po to niekam daugiau nesinorėdavo su juo ginčytis. Ir jei mus visus už akių vadino pusdurniais tai brigadininką pravardžiavo durniumi. Mes žinojom, kad durniai jie patys ir jų pravardės mums buvo nė motais.

Gal lapkričio pabaigoje, o gal tai buvo jau gruodis, gavome naują brigadininką. Gali sakyti, tikrai naują – ką tik išpakuotą, su kolegijos diplomu ir geru užnugariu valdyboje. Tas tai buvo iš tų „protingųjų“. Kiek pamenu, niekad ir niekam nebuvo pavykę ateiti anksčiau į darbą nei Kostui, o šis, naujasis, pasirodydavo tik gerokai įdienojus. Po to geras dvi valandas krapštydavosi traiškanas iš akių, tada teikdavosi „pereiti per objektą“. Klausinėdavo visokių nesąmonių, o kartą „dirbti pagal technologiją“ pabandė mokyti net Staską. Bet gavęs atgalia ranka į krūtinę susiprato netrukdyti. Nuo tada ir į objektą veik nebeužeidavo. Vėdaras, kai ko nors reikėdavo užsakyti, nunešdavo skiautę kartono, išmargintą cheminio pieštuko nuograuža ponui į vagonėlį ir tiek mes jo tematėm. Blogiau buvo tai, kad dabar prasidėjo prastovos. Tai to nėra, tai netinkamo pavyzdžio, tai dar kas nors. Kurį laiką kentėjom, bet po to spjovėm ir vos tik nutrūkus darbui eidavom namo. Šlapukas, kaip mes praminėm naująjį brigadininką, lakstydavo iš paskos vos ne iki pat autobusų stotelės. „Vyrai, įrašysiu pravaikštą, vyrai, šitaip gi negalima“, – gailiai ciepsėdavo jis. Tačiau niekas nekreipdavo dėmesio. Blogiausia buvo tai, kad dėl to krito atlyginimai, ėmėm uždirbti kaip ir „protingųjų“ brigados – normaliai. Kovo mėnesį Vacys išėjo į pensiją. Tiesa sakant, Vacys buvo pensininku dar tada kai mane priėmė į brigadą. Bet, kol viskas klostėsi gerai, jis nė negalvojo apie išėjimą. Tačiau dabar padavė pareiškimą ir tyliai susirinkęs daiktus iš spintelės pradingo. Balandį išėjo dar keli vyrai. Bolekas nulėkė į vagonėlį ir buvo girdėt tik blet ir nachui, kol paskui jį nenuėjo ir Vėdaras. Tada abu grįžo, o šlapukas išlindęs visas raudonas spruko kažkur savo automobiliu. Kitą dieną vykdytojas pasikvietė Boleką į šalį ir nežiūrėdamas į akis ilgai kažką jam aiškino. Po to ir Bolekas susirinko daiktus iš spintelės. Atrodo vykdytojui pavyko užglaistyti viską iki išėjimo „savo noru“.

Iki birželio iš mūsų brigados telikau aš, Vėdaras, Staska ir dar du Kolianas su Nečajumi. Visi kiti buvo naujokai, niekam tikę ir tinginiai. Birželio tryliktą, penktadienį gavom atlyginimus, kurie buvo net mažesni negu „normalūs“. Jei atvirai tai buvo nebe atlyginimai, o katino ašaros. Vėdaras net užvirė po savo šalmu. Šlakai ant jo veido pranyko, nes visas jis pasidarė tamsiai raudonos spalvos. Ir turbūt blogiausia kas galėjo nutikti buvo tai, kad kaip tik tuomet pasirodė ir šlapukas. O būdamas kvailas kaip asilas dar ir paklausė: „Na, kaip einasi, vyrai? “

Vėdaras žaibiškai puolė iš savo kampo, net jo šalmas nulėkė nuo galvos. Kažkodėl visai nenustebau, kad jo plaukai buvo lygiai tokios pat oranžinės spalvos kaip ir šalmas. Šlapukas krito nuo pirmo smūgio, o Vėdaras nė nemanė atlyžti. Užgriuvo visu savo svoriu ir rodėsi tuoj ims ir prarys tą menkystą. Tada įsikišo nebylys, stvėrė Vėdarą už pažasčių ir pakėlė tą, šiaip jau stambų vyrą, kaip plunksnelę. Vėdaras dar kažką gargaliavo gomuriu, ne ką aiškiau nei Stasys, bet šis greitai viską sutvarkė. Mostais sukvietė mus ratu, tada stvėrė ir šlapuką, pastatė ant visų keturių, o galvą suspaudė keliais. Kolka susiprato pirmas, išsivėrė iš kelnių odinį dirželį ir uždrožė brigadininkėliui per sėdmenis. Šis net rėkti nustojo iš netikėtumo. Tada visi ėmėme pliekti.

Iš pradžių chaotiškas ir tūžmingas pliekimas greitai susitvarkė. Aš ir Kolka stojom iš kairės, Vėdaras su Nečiajum ir dešinės, Stasys su šlapuku per vidurį. Mūsų rankos kyla ir leidžiasi paeiliui, mikliai, viena po kitos. Diržai jose – tarsi organinės ataugos, pliekia nelaimėlio subinę. Iš pažiūros chaotiški pavieniai judesiai susiliejo į harmoningą vientisą simfoniją. Smagu žiūrėti, kaip beprasmis įtūžis įsikūnijo harmoniškose kolektyvinėse pastangose. Kirtis po kirčio ir stulbinančiai tiksliai mes čaižome keliais suspaustą šlapuką. Mūsų žvilgsniai susikerta tik tada kai to reikia, mes meistrai ir viskas tuo pasakyta. Pastebėjau, kad Nečajus ėmė net švilpauti.