Apie Gintautą ir jo žygius (1 dalis)

Mūšis

Žygiavom nuo aušros. Pulkai kirto kažkokias ganyklas. Gintautui kartais tekdavo žengti platesnį žingsnį, kad kaustytu batu neįliptų į šiek tiek apdžiūvusį karvės blyną. Gyvulių nesimatė, nujautė žmonės, kad netrukus čia šarvuoti kariai žygiuos.
Kažkur apie vidudienį iš rytų pasirodė Rudojo pulkai. Aiškiai matėsi sukrešėjusio kraujo spalvos vėliavos ant ilgų iečių, tos pačios spalvos apsiaustai ant riterių šarvų ir gūnios ant jų arklių.
Nemaloniai nuteikė ir pasirodę debesys. Gintautas nemėgo kapotis lyjant lietui, paslysi ant šlapios žemės ir neteksi galvos. Neteksi ne dėl to, kad prastai kaunies, o dėl to, kad nerangus esi.
Kai pulkai priartėjo, visai įdomu pasidarė, iš kur tokią driskių kompaniją surinko tas Rudasis. Riteriai lyg ir nieko, šarvai blizga, apsiaustai neapiplyšę, purvo tikriausiai nesimatė dėl spalvos. Va pėstininkai atrodė prasčiau. Šarvuoti toli gražu ne visi, o ir tų šalmai buvo skirtingi, grandininiai šarvai skylėti. Matėsi, kad po mūšio nuvilkti nuo negyvų karių. Nesirūpino Rudasis savo pulkais, tikrai nesirūpino. Tuo tarpu Gintauto, kaip ir visos armijos, aprangą sudarė geležinė skrybėlė, visą kūną dengė grandininiai šarvai. Po šarvais buvo storas durtinis, virš grandininių šarvų dar ir apsiaustas su įkniedytom metalinėm plokštelėm. Antkeliai ir batai taipogi buvo apkaustyti metalu. 
Rudojo vardo karys neprisiminė. Iš kitos pusės pažiūrėjus, girdėjo tą vardą tik porą kartų, labai jau neseniai jis Pagirio žemių kunigaikščiu patapo. Numirė  senasis Armandas Drakonširdis, tai atsibastė neaiškus pusbrolis Rudasis nežinia iš kur, pasiskelbė kunigaikščiu ir naujose žemėse įsikurti užsimanė. Kai tokios naujienos pasiekė Mangirdą Iždidūjį, kurio kariaunai Gintautas turėjo garbės priklausyti, valdovas pasiuntė pulkus Pagirio link. Nepatiko jam mintis apie neaiškų kaimyną, o ir praplėsti savo žemes visai nebloga proga pasitaikė.
Apie artėjančius pulkus sužinojęs Rudasis, pasiuntė savuosius. Norėjo, kad mūšis įvyktų atviroje vietoje, toliau nuo pilies. Juk kentėti apsiaustį svetimoje pilyje yra labai blogai. Naujasis valdovas dabar tikriausiai žingsnio nežengia be kokių dešimties karių palydos – labai jau daug piktų žvilgsnių jį varsto. Nepasitiki nauju valdovu dvariškiai ir pilies kariai. Jei niekas iš šono nepakursto, tokia įtampa galiausiai sumažėja, tačiau apgultis visai kas kita. Nežinai, kuris dvariškis gali naktį vartus atidaryti ar kokiu slaptu tuneliu pro pilies rūsius keliolika priešo karių pravesti. O gali nutikti ir taip, kad dvariškiai paties Rudojo galvą pro pilies kuorus iškels ir vartus plačiai atidarys.
Kautynės žadėjo būti įdomios – nei viena iš armijų neturėjo aiškaus pranašumo. Išdidžiojo kariai buvo geriau aprūpinti, tačiau šiek tiek nusileido skaitlingumu.
Pirmi smūgiai pasigirdo su pirmais lietaus lašais. Abiejų pusių falangos surėmė ietis. Tik Gintautas ieties neturėjo. Kaip ir dar 20, turėjo ilgą dvirankį kalaviją. Kario darbas buvo pralysti tarp iečių ir išardyti falangos rikiuotę. Atsidūręs kirstynių židinyje, pradėjo kapoti priešų ietis. Galiausiai pasiekė ir rudojo falangą. Kalavijas grandis galėjo tik perdurti, neperkirsdavo, tačiau, gerai pataikius, lūždavo kaulai. Kario veidu sruvo lietus, prakaitas ir kraujas – atskilusi ieties koto skeveldra prakirto antakį. Šalmas neturėjo antveidžio, nuo smūgių gerai saugojo nulinkę kraštai. Atsidūręs tarp priešų, nudūrė kelis antroje rikiuotės eilėje. Stengėsi, kad aplink liktų laisvos vietos. Jei užgriūtų iš visų pusių, neliktų erdvės mojuoti kalaviju. Suardyta falanga palengvino darbą bendražygiams. Kiti Mangirdo pėstininkai dar buvo ginkluoti nedideliais skydais ir trumpais kalavijais arba buožėmis. Netekę iečių, Rudojo vyrai pradėjo trauktis, gindamiesi savo antriniais ginklais. Tai pajutę, Išdidžiojo kariai puolė dar aršiau.
Kovos įsiūtis išsisklaidė, kai priešai jau buvo išsilakstę. Tuo pačiu ir lyti nustojo. Šiek tiek linko kojos. Pajuto skausmą virš dešiniojo kelio, ieties smaigalys pervėrė grandis ir nuslydo šlaunimi. Nieko rimta. Išgirdo sužeistųjų aimanas.

Stovyklą įkūrė netoli pilies, temstant. Laužas maloniai šildė, katile burbuliavo, buvo gerai.
–Tai kaip ten buvo? – klausė Martynas, vienas iš karių – ko tie rudi taip greit pabėgo?
–Čia kavalerijai dėkok, iš šono prijojo ir iškapojo gerą pusę falangos.
–Perdedi, Gintai, perdedi. Bet jie tai irgi kavaleriją turėjo.
–Mes apsigint spėjom. Šone penkiasdešimt iečių į juos atsukom, tai arkliai ir pasismeigė.
–O klausyk, kur Rudasis dėjos?
–Tai jis kai sužinojo, kad jo armija pabėgo, tai kuo greičiau surinko likučius, ta prasme armijos, ir patraukė kažkur į pietus. Pagiriniai nesivijo, tai dabar kažkur blaškosi, tikriausiai kito pusbrolio ieško.
–Ką mes už pagirį turim jo šiukšles kuopt ar ką?! – Kelintą kartą piktinosi Martynas.
–Dar girdėjau, kad  dukrą slibinas pavogė, – toliau savo dėstė Gintas – sako kaip tik todėl Pagirio vyrai ir nėjo už Rudąjį kautis.
–Tai gi mums tada būtų riesta buvę, stiprūs juk pagiriniai.
–Tikriausiai mūšio nebūtų buvę, Mangirdas būtų pasiuntinį tartis nusiuntęs ir vėl taika ramybė. Turėtume dabar Rudąjį, kaip gerą kaimyną.
–Aha, ir vardą žinotume; – atsiduso Martynas – O ten tas slibinas tikrai princesę pavogė?
–Nu sako taip, bet nežinau. Va mūsų kapelionas daug apie slibinus žino. Ryt nueisiu ir paklausiu ar jie tikrai mergas vagia.
–Aš neisiu, nepatinka jis man, keistas kažkoks.
Neilgai trukus kalbos nutilo, visi sugulė miegot.