M. K. Č. Jūros sonata. Andante (juodraštis)

Lemties ranka iš jūros gelmėmis
Nuskendusią kaip luotą viltį semia.
Nugrimzdę rūmai spindi žvaigždėmis.
Dangaus sparnai į šviesą kelia Žemę.

O aukuras šviesos korališkai ryškus
Sujungia gelmę ir skaidrius bangų takus.
Surašo jūržolės į  jūrą mėlynais plaukais
Bangos skaidrumą šviesmečių laiškais.

Dar Žalčio rūmai ten, užkimę raudomis,
Sūpuojas atminty pavirtusios Egle.
Nurieda prakeiksmas lemtingas bangomis
Į Atlantidą ir putą kruviną apgobia skarele,

Kad miglą praeities apgobtų vilnimis.
Žvaigždėtos akys žiba viltimi sugrįžt
Į Žemę meilės audromis ir žalčio žvilgsnį
Versti strėlėmis Perkūno. Nubaustos Jūratės

Pilimi paversti dugną, grįstą gintaro svaja,
Kad sau rymotų audroje ir plauktų šviesoje
Į tą bekraštę begalinę sielos gelmę,
Kuri vilioja vienišių žveją jūros audroje.