Rudenėjant

***
Jei sutikčiau tave
Lietui lyjant
Lapkritį vėsų,
Tarp obelų jau apnuogintų
Suptusi niekeno vėjai.
Dvelktum savo tyla į mane
Ugnimi susigertum.
Su visam užliuliuotų dulksna,
Su visam į save.
Mus abu, dar negimusius
Dar niekeno.


***
Sušalus obuolio skiltelė
Tokia panaši į mane,
Kad keliu ją nuo žemės
Ir šildau, pulsuoju gyvybę į ją.
Šaknimis įsirango į kūną,
Ima skleistis per riešus žiedais.
Praradus drovumą ir saiką
Pasiglemžia mane visiškai.
Riksmą tuščią nusineša vėjas,
Kraujas gyslose virsta sakais.
Štai aš stoviu - nei medis nei kūnas.
Moteris - obelis amžinai.


***
Išgiedosiu savo ilgesį starzdais,
Lakštingalom ir juodvarniais
Išrėksiu.
Su lapais krintančiais,
Su byrančiais žiedais,
Su lietuje nuskendusiais
Su žemėj tūnančiais.
Pati stovėsiu rudenėdama lig dugno,
Lig paskutinio kosulio minties
Spalvom išdeginsiu,
Kad žiemai būtų kur išblukti,
Delnais į viršų, pirštais link širdies.
------------------------------------------
Galiu akimirką šią mirčiai atiduoti.
Ji banaliems dalykams suteikia prasmės.