Duoklė Rudeniui.

Tai būtų netalentingo, bet atkaklaus dailininko natiurmortas.
Ankstyvose rudens sutemose paskendęs kuklus parkas.

Viskas prasideda nuo paprastų pilkų plytelių grindinio. Su daugybe jau parudavusių kaštonų lukštų. Tik be medžių. Ne, nereikia. Tai tiesiog iš mokyklos grįždami vaikai kažkur pakeliui nuraškė dygų derlių, išlukšteno ir paliko, kas nereikalinga, čia. Lukštai lėtai pūva, teglostomi lengvai vėjo nešiojamų išblukusios žalios, geltonos, netgi rausvos ar rudos spalvos lapų. Vieni nukrito iš šalimais stovinčių aplaužytų klevų. Kiti atkeliavo su kaštonais, nepajėgdami palikti jų svetimoje vietoje. Treti čia laukia nuo praėjusio rudens.
Ir, žinoma, gausybė purvo bei nuorūkų.
Ši žemė niekada neturėjo, kas ją sutvarkytų.

Viduryje - fontanas. Paprastas ir neišvaizdus. Apvalus, tos pačios grindinio pilkumos. Susidario įspūdis, lyg jį kas būtų statęs iš atliekamų medžiagų. Jo viduryje ratu simetriškai stiebiasi vandens srovės. Trumpam palietusios šaltą orą, jos skuba atgal į purviną dugną ir, kažkodėl, sin chroniškai kartoja savo veiksmus. Atidžiai žvelgiant, galima įžiūrėti keletą baltų centų po vandeniu. Juos pamatęs nejučia prisimeni neramią jūrą vasaros pabaigoje ir ant kranto stovinčius žmones, ilgesingais veidais metančius į vandenį monetas, tikėdamiesi, kad kitąmet tai padės jiems sugrįžti. Pasirodė, kad klausydamasis tekančio vandens ir žiūrėdamas į pinigus dugne, išgirdai nelyg ošimą. Tačiau greit atitoksti.
Niekas nenorėtų čia vėl atsidurti.
O jei jau atsidūrė - pasilikti.

Galiausiai visa nuspalvina per anksti atėjęs vakaras. Tamsiai mėlynas dangus, su horizonte nykstančiu raudonio gabalėliu. Tįstantys ir su tamsa besiliejantys šešėliai, vis labiau iškreipiantys daiktų kontūrus, kuriems galutinai išnykti neleidžia vos vienas veikiantis gatvės žibintas.
Jei ne jis, nebūtų įmanoma įžiūrėti vienišo suklypusio suolelio. Jei ne jis, nematytume ir ant jo sėdinčio žmogaus. Ne, tai nėra ypatingos detalės. Atrodo, kad tas žmogus tik ir siekia likti nepastebėtas ir tikisi, kad juoda apranga padės ištirpti vakare.
Vis dėlto jis, nors ir neryškiai, tačiau yra matomas. Naktinis kamufliažas neįstengia neleisti žvilgsniui užkliūti už dviejų dalykų. Rusenančios cigaretės - vienintelio šilumos šaltinio šioje erdvėje. Ir akių. Akių, kurios labiau tiktų negyvam katinui - spindinčių, liūdnai ilgesingų ir nieko nieko nematančių.

Atrodo, kad už viso šito būtinai turėtų būti gausybė skubančių, šilumos išsiilgusių žmonių. Nuoširdaus ir tikro juoko. Atrodo, visur jaučiami lūkesčiai, viltys, svajonės ir tebegyvenama vasara. Ir melancholija dar tik laukia savo eilės.
Atrodo, kad niekas neturi teisės nejausti.

Bet visa tai jau kažkur kitur.