Pavakarīs pri truobelės

Ka Barbelė eit kor vakarou artiejint
Nu truobuos nuklīdus kelis šimtus metru
Iprastas tuolībės tēp isikartiejė,
Ka atruoda mata scenuo sena tetra

Linkst i slienė blonda gelsvė vasaruojē
Saulės rauduonoma kāp dažās aplėitė
Ė žuolie žiuogelē truopnē isėgruojė
Paded viejou soptė blunkontė paletė

Ė krūmīnu kokštē ė suodību lėipas
Ė dulkieta kelė baltoma pabiegus
Kulkuozėnė tvartā mūrā atsivėipė
Velk ont sava kopras vakara sermiega

Tuoloma dontīta kāp ilgiausis pjūklos
Pjaun par pėlka vėlna debeseli stuora
Ont kalnelēs truobas kamėnū pabūklas
Šauda alksnė dūmo i vakari uora

Grīžt jau iš ganīklu avis, karvės margas
Bliaun, mūkou ė šūkau šormolio dulkieto
Ulīčiuo sustuojė kelės kaima mergas
Ė kaklus ištėmpė patvuorėnē kėitē

Ka vėsė nuējė viel ramībė golas
Ont takū, truobaliu ė unt lauka iežiu
Ė dėina praējus ne žingsnelēs, šuolēs
Barbės atmėnėmūs brūkšni viel ibriežė