pritvinkęs graudumu tolis
mes lyg šokam
medžių purpurui
dainuojant o dainuojant
vis tą patį žaluma
tauškia lapu pilnumą
o mes vis šokam
pakibę žydrynėj
dejuojant prispjaudytiems
priemiesčiams
Sunku vertinti, kai nieko nėra, jūs lyg ir šokate, bet abejoju, nesimato to, nesijaučia.
Ir nereikia spjaudyti ant priemiesčių, jei jau pakibote žydrynėj.