apie vėjo kritimą smėliu

      baltoji žemė neturi atminties



ritmingas bėgimas per kopas
dusuliu genamas paknopstom

dieve iš kur šitoks plotas
ir karštis kad odą suplėšo

būna aplanko kas iš praeities
klausinėja, kalbiesi–

akmenys iš burnos nelyg dantys;

už nugaros lygiai nieko, –
taip žingsniuoji pamiršęs
ir tikslą ir priežastį

smiltys į veidą ir dangūs
arčiau vis arčiau sūkuringai

gal temsta,
gal pagaliau temsta

nusitrina dykros į kojas,
kai taip kepina pėdų nelieka
tik spalvos dvi: balta ir mėlyna

beveik nebelieka kritimo –
guli, o svarstyklės vis supas

beveik nebelieka mirties,
nes mirę atsigeria smėlio upėj
nes mirę atsigeria

užkastum save jeigu valios pakaktų
per sapną patekt į rožyną

susikruvint į žiedus rankas