O mano tėvas mėgdavo pilstyti arbatą

O mano tėvas mėgdavo pilstyti arbatą į mažus puodelius. Dažniausiai tai būdavo lietingi sekmadieniai, kai jis, tik išvirtęs iš lovos, eidavo kaisti arbatinio. Įsistebeilydavo laukan pro virtuvės langą. Man patikdavo jį tokį matyti. Bet aš, anaiptol, nemaniau, kad jis mėgsta lietų. Buvau tuo beveik įsitikinus. Tėvo akys taip tankiai bėgiodavo ir jis, manding, nebuvo iš tų žmonių, kurie geba nutolti nuo kasdienybės. Jis tiesiog laukdavo arbatinio švilpimo, prilipęs prie lango.
Dar mano tėvas mėgdavo šokti. Taip gracingai atmesdavo atgalios savo ilgus juodus plaukus, jog viskas atrodydavo tik sceniniai efektai jo perdėtai natūraliame gyvenime. Jis klausydavosi Šuberto ir Šumano. Galbūt dėl to aš pradėjau manyti, jog visi geriausi dalykai turėtų prasidėti raidėmis Šu (vėliau šios nuomonės atsisakiau).
Ir vis dėl to mano tėvas dažnai mane bausdavo. Dėl menkniekių. Jo kieto kareiviško diržo sagtis įsirėžė mano atmintin. Todėl kartais tėvas atrodydavo nugalėtas. Bet dažniausiai jausdavosi laimėtoju.
Mano tėvas mėgdavo pilstyti arbatą lietingais sekmadienio rytais. O aš mylėjau jo ilgus juodus plaukus.