kol atversiu spynas

Aš niekada nebūsiu
atviras lagaminas
pilnas prinokusių slyvų,
niekad nebūsiu
tas traukinys,
kuris važiuoja prie jūros -
atgal į tą patį laukimą,
smėlio dulkes
ir šaltus kojų pirštus,
kai skarelė ant riešo
ne priešas,
o rankšluostis
akims,
kurios verkia.

Galėčiau būti
lagaminas su užraktu
už minų lauko
ir
labirinto su burtais-
galėčiau būti
išgabenta traukiniu,
nuplukdyta jūrom
didžiuliais laivais,
išmesta už borto
paskendus dugne
su žuvimis,
susipynusiomis kasas
dainuojančiomis
dugno perlams
dainas -
galėčiau būti.
Tik ar tu nebijotum
tokį kelią
nuplaukti,
viską išbraukti
ir
-laukti-
kol atversiu spynas,
prinokusiom slyvom
byrėsiu
kol aš?