Ar bijai baubų?

Kai vienąnakt pabundi nuo paukščių klyksmo, kyla keistas įtarimas, kad gal tai ne rudens šūksniai, o kasdienis plastmasės girgždesys tarp porcelianinių dantų?
Atveri langą, rizikuodamas jog pro jį į tavo kambarį įslinks juoda masė, palys po lova, ir tau užmigus, ims tampyti už kojų pirštų; apsidairai, ir vėl išgirsti triukšmą. Gal čia tik alkanas dangus barškina puodais ir keikia gyvenimą? Na, ne. Dangus šiandien kaip niekad ramus. Glamonėjamiegančias žvaigždes, žvelgdamas į jas, kaip juvelyras į brangiausius savo papuošalus.
Vėl tas garsas... Bet iš kur..? dar kartelį... Ir, o stebukle, matau vidunakčio padange sklendžiantį išdidų paukštį, jis kalba, atsisveikina su, iškvepiančia prišpaskutinį atodusį, žeme. Dailių formų, lyg jaunutė Bleiro ragana, mėgstantis vienatvę bei platų horizontą, žibančią dangaus pižamą, o taip pat, vėjo šnabždesį uodegos plunksnose. Sklendžia iškėlęs galvą ir snape pastebiu suspaustą, rudeninių spalvų nugairintą, klevo lapą. Apniunka keista nuojauta. Ar tik nebando jis man kažką pasakyti..?
Ruduo... Ruduo.. Taip, ruduo. Parke ant suolelio prisėdus su puodeliu arbatos ir sukisus kojas į pastelinių lapų krūvą, gali ramiai sau grožėtis vakaro žara, bet ar tai pagrindinė mintis? Kažin. Satiga atsipeikėju, stovinti prie atidaryto lango, ir vos spėju jį užtrenkti, šalčio rankai nespėjus sužnaibyti skruostų bei nosies.
Keistas ir išdidus paukštis nuskrido, susirinkdamas išbarstytą dangaus auksą ir supildamas jį vienon vieton.
Saulėtekis. Dabar jau nebijau įsiropšt į patalus ir užmerkt akis, puikiai žinau, jog iš po lovos neišlys juoda ranka, tad mano kojų pirštai saugūs...