Nedraugams

Tarp mūsų lagaminų į Kairę ir į Dešinę-
kopos.
Ir smėlio laikrodžiai užpustyti-
audros išnuomotos Sekmadieniui.

O Tu vis skaičiuoji smiltis,
krauni į lagaminus
... ir vel pilstai kopas
Kitur.

Mėgsti sustoti pailsėti-
ant lagaminų.
Bet arbatos negeri-
smėlis suryja vandenį.

Su vėjais seniai susipykęs-
jie trukdo.
Visada laikei juos blogais pranašais.
Pikčiausią pavadinai chaosu.

Ir Jūros tau nebuvo pavaldžios-
gražiai jas kalbindavai.
O Jos pyko už auksinės žuvelės-
Tavo akvariumuose.

Tik Žarą turėjai draugų sąraše,
Ji apšviesdavo tiltus.
O aš... aš nebuvau nei draugas, nei priešas.
Nes laukdavau ten, kur baigiasi kopos.