Durnyno kronikos

Mane pagimdė anksti ryte. Palatoje šalia jos nieko nebuvo, taigi, galima sakyti, viską atlikome pačios. Dviese. Pasirodžiau gan nevikri, nes įkritau į padėklą su medicininiais įrankiais – gal todėl metalo ir kraujo kvapai iki šiol man rodosi visiškai vienodi.

Maždaug čia mūsų bendrystė ir baigėsi. Tiesa, ji maitino mane keturiolika dienų, o paskui kažkas atsitiko.

Nuo tada esu alkana. Visą laiką, kai nemiegu, noriu valgyti. Pojūtis panašus į gomurio, dantenų, liežuvio, dantų niežulį, nuo kurio kartais dreba rankos arba norisi ką nors sunkiai sužaloti. Kai man uždraudė graužti šratinukų galus, ėmiausi savo lūpų. Jos dažnai kraujuoja, bet mano alkis toks didelis, kad galėčiau suvalgyti save visą.

Paskui man netikėtai gimė kūdikis. Aš taip džiaugiausi! Visada norėjau nuosavo vaiko, įsivaizdavau, kad tai turėtų būti puikus jausmas – būti dviese. Kartu, ir tikriausiai visą likusį laiką.

Jaučiausi tokia laiminga, bet turėjau eiti į darbą dideliame dvare su pokylių salėmis ir kambariais, kur gyveno vis kiti žmonės, ir jų ten būdavo taip daug, jie šypsojosi, dažnai visur vaikščiodavo su taurėmis, duodavo man pinigų už tai, kad tuščias taures keisdavau pilnomis ir kartais pabūdavau su jais per naktį, nes kai kurie labai bijojo tamsos.

Supratau, kad nelabai gerai palikti naujagimį vieną, lygiai taip pat kaip šuniuką arba katiną – juk reikia juos prižiūrėti, bet tikėjausi, kad gal nieko blogo neatsitiks. 

Tačiau vieną dieną (tiksliai neprisimenu, kiek laiko praėjo nuo tada, kai atsirado mano vaikelis) įvyko nelaimė. Buvau dvare, kai mane labai skaudžiai persmelkė viena iki tol neaplankiusi mintis: aš pamiršau maitinti savo vaiką. Nemaitinau jo nuo pat tada, kai jis gimė. Viską mečiau, sukaustyta siaubo parbėgau namo, paėmiau jį ant rankų, atsisegiau palaidinę ir suspaudžiau savo kairę krūtį. Mačiau, kaip daro kitos neseniai pagimdžiusios moterys. Kaip keista ir gera buvo išvysti trykštančią pieno čiurkšlę – tai patvirtino man, kad tikrai turiu kūdikį, kad aš esu mama ir dabar turiu pasotinti savo mažiuką.

Sūpavau rankose nusilpusį vaikelį ir kilstelėjau jį prie savo krūties. Jis apžiojo mano spenelį ir godžiai į jį įsisiurbė. Atsikvėpiau, pagalvojusi, kad gal nebūsiu numarinusi savo pačios vaiko badu, bet jis pradėjo muistytis. Po keliu gurkšnių pienas baigėsi! Nežinojau, ką daryti, apėmė baisi neviltis – kaip tik tada, kai pagalvojau, jog viskas bus gerai...

Regis, jis supyko, nes, negaudamas pieno, pradėjo kandžioti mano spenelį. Inkšdama iš skausmo pakėliau akis ir pamačiau savo motiną. Surikau: „Ką man daryti?! “ Pažvelgiau žemyn ir pamačiau kruviną nuėstą spenelį ir piktai dantis iššiepusį dar neatakusį kačiuką. Pradėjau žiaukčioti, nes nuo apgraužtos krūties vaizdo supykino. Verkdama ir vis dar tikėdamasi, kad pieno atsiras, pabandžiau įkišti spenelį atgal jam į burną, bet jis tik sušnypštė ir atsitraukė. Jo aštrūs dantys ir burna buvo išsitepę tirštu mano krauju.

Klūpojau su savo silpstančiu kūdikiu ant rankų, paklaikusiomis akimis žiūrėjau į motiną ir be garso klausiau: „Ką dabar daryti? Ką daryti? “

Įvyko kažkas baisaus, neatitaisomo... dėl mano kaltės. Aš praleidau, užmiršau, ir nieko nebebuvo galima pakeisti.

Ji žiūrėjo į mane tuščiomis, abejingomis akimis, lyg į sieną. Tarsi manęs ten net nebūtų. Aš dusau iš sielvarto ir siaubo dėl savo mirštančio vaiko, o ji žiūrėjo į mane ir manęs nematė.